Jei mieste sumažėja gyventojų per pusę, kas nutinka? Pėsčiųjų alėjoje mažiau triukšmo, vakarais nėra judesio. O kaip atrodo kaimas, kuriame liko vos vienas kitas gyventojas? Aplanko keistas jausmas. Prabyla sutrešusiuose rąstuose įsigėrę atminties likučiai, tvyro mirties ir išnykimo nuojauta.

Žinoma, ne vienas sakys, kad sukrypusios senos trobelės yra labai didelis grožis. Jie teisūs. Pakvimpa romantika, poezija, vaikyste pas močiutę. Tik kokios mintys aplanko, kai lenki vieną kaimą po kito ir regi tuščias sodybas. Kartais atrodo, kad čia išvis niekas negyvena, tačiau vienoje sodyboje suloja šuo ar sukudakuoja višta.

Taip pasiblaškęs porą dienų jau gali rūšiuosi sodybas į kategorijas: lankoma tik vasaromis, neseniai užmiršta, pasmerkta. Gyvybės paieškos atokiuose kaimuose Rodos, tokiuose kaimuose žmonių liko per klaidą. Juos kažkas užmiršo. Jie neturėjo kur išeiti, todėl pasiliko ten, kur ir buvo. Jų nematyti nei gatvėse, nei kiemuose. Ryte greitai apeina gyvulius ir vėl prie televizoriaus.
Joniškio rajone, lauko viduryje saulė spinduliais kiaurai košia didžiulę sodybą. Taip pat sužybsi ir pro bestiklius langus. Čia dar visai neseniai kažkas gyveno. Liudininkas – išvažinėtas takelis su „žalia juosta“. Šios sodybos lygiai taip pat nepasiekiamos žemės keliais kaip ir pavieniai laukų medžiai ar seni apleisti malūnai. Kai kur panašios sodybos kelio jau nebeturi – užartas, užžėlęs. Šios sodybos lygiai taip pat nepasiekiamos žemės keliais kaip ir pavieniai laukų medžiai ar seni apleisti malūnai. Laukuose pasimato toks vienas – Stoniūnų malūnas, o tiksliau tai, kas iš jo liko. Vietiniai žmonės pasakoja, kad karo metais šis sparnuotis kuo puikiausiai atrodė. Tik kažkas sumanė viduje palikti sprogmenį. Taip driokstelėjo, kad nukėlė kepurę. Pakeliui sparnų likučiais moja dar keli malūnai – Janelionių, Gelčių, Steigvilių. Tik Pašvitinio malūnas atrodo puikiai išsilaikęs. Sparnus bet kada prilipdysi. Svarbiausia – sienos ir stogas sveiki. Kitame kaime – puikiai atrodanti sena trobelė. Kas galėjo ją šitaip prižiūrėti ir išlaikyti? Vėliau supranti, jei senas namas atrodo gražiai, tai jį saugo valstybė. Čia gyveno koks nors garsus siuvėjas-tautosakininkas arba žymus rašytojas. Toks kaimas kaip Šašiai netrukus išvis bus išbraukti iš žemėlapių. Čia ne tik takų į sodybas nebėra. Sunkiai pravažiuojamas ir kelias pro patį kaimą. Pažvelgi į žemėlapį – iš tiesų, toks nelabai reikalingas kelio vingis.

Ten likusi tik viena gyvenama sodyba. Kita, dar stovinti, jau aptriušusi, tačiau tikėtina, kad vasaromis čia kažkas kartais apsilanko. Šis „šašas“ ant žemėlapio greitai užgis – neliks nė rando.

Viduryje kito kaimo – namas su apsilupusiu tinku, užkaltais langais, aptvertas modernia tvora. Palaidi pikti šunys. Gal čia kažkas greitai gyvens ir klegės vaikų balsai? Duokdie. Jie tikrai kažką pamena Laukuose – medis. Toks vaizdas yra įprastas visai šiaurinei Lietuvai. Tai reiškia, kad čia kadaise buvo visa sodyba, o gal net dvarelis su spirito varykla ar žirgynu. Ąžuolas ir klevas – netoli Pašvitinio užtikrintai stovi vienas šalia kito. Aplinkui viskas kruopščiai sukultivuota, tačiau tokių didingų medžių niekas nedrįsta liesti. Ąžuolas net tvorele aptvertas.

Šalia Meškuičių – parduotuvė. Užrašas nusilupęs. Medinio namo apdaila kažkodėl primena Dzūkijos lėkius. Pravažiuojantys dar prieš du dešimtmečius čia sustodavo alaus ir šiaip ko nors. Nepanašu, kad kartu gyventų ir žmogus, todėl karvės ramiai trinasi prieangyje. Dargaičių kaimas prieš dešimtmetį garsėjo kaip autentiškų detalių kupina gyvenvietė. Dabar kaimo veidas pasikeitė. Seni statiniai dar labiau pakrypo ir pasidabino užrašu „parduodama“. Kai kurios sodybos moderniai atkuto. Autentikos lieka vis mažiau. Su Dargaičiais puikiai konkuruoja Steigviliai – tai kaimas, kuris savo autentiškomis detalėmis žavi pravažiuojančius. Yra atsigavimo požymių. Saveikiuose ant tuščio lauko styro dvi naujoviškos krepšinio lentos. Vietinis jaunimas šiltomis dienos čia kartais susirenka pamėtyti kamuolį. Tokiomis atšiauriomis sąlygomis gimsta čempionai? Ar atvyktų į tokią aikštę garsioji Ballų šeimynėlė, neseniai apsistojusi Prienuose? Kiek peržiūrų ir traumų surinktų? Dameliuose – siurrealistinis vaizdelis. Aptvertoje sodyboje po kiemą vaikšto jaunos mėsinės karvės. Nepanašu, kad kartu gyventų ir žmogus, todėl jos ramiai trinasi prieangyje, būriuojasi prie šulinio. Juodeikius galima pasiekti tik žvyrkeliais. Spalvinga bažnyčia, Tėvo Stanislovo namelis, per visą sovietmetį stovėjęs paminklas Vytautui Didžiajam, prižiūrėti bendruomenės namai. Tik nė gyvos dvasios. Nenaudojami pastatai jau išplėšti.
Žeimelis su pasakišku senamiesčiu pagarsėjo prasčiausia kalėdine eglute Europoje. Bent jau taip juokavo internetas. Eglutė – tik mažmožis. Miestelis pravažiuojantiems nuolat rodo savo baisiąją veido pusę. Senove dvelkiantys pastatai verkiant prašo remonto. Jei centre pamatysi dešimt žmonių, tai vienas jų bus blaivas. Tvarkingi vietiniai patys tai žino ir toliau ramiai sėdi namuose.

Kas sugriovė šiuos pastatus? Buvo tokie. Juos vadino kolūkiais. Vieni sako, kad buvo geras dalykas, nes visi darbo turėjo, o dabar – nebeturi. Dar sako, kad dėl to ir geria, nes darbo neturi. O tėvai gėrė dėl sunkių sovietinių laikų. Seneliai gėrė, nes nieko neturėjo. Viskam yra pateisinimas, tačiau vis tiek neaišku – kas ir kodėl griovė.

Apie kolūkius geriausiai papasakotų talentingas socialinių tinklų personažas Vacys Maslionka, taikliai šaržuojantis kultūringo traktorininko kasdienybę. Jų niekas net plytoms neardo. Tik duris po lentą ištampė ir sudegino. Lyg tyčia prieš akis išdygsta gyva minčių iliustracija. Traktorius traukia pievų balos lede įlūžusį automobilį. Matyt, jaunuolis per anksti sumanė saulutes paraižyti. Rodos, pats nereikalingiausias dalykas šiaurės Lietuvos kraštovaizdyje yra sovietmečio fermos ir sandėliai. Jų niekas net plytoms neardo. Tik duris po lentą ištampė ir sudegino. Negali sakyti, kad ūkis miręs. Visi laukai kruopščiai prižiūrėti. Visos karvės dideliuose moderniuose kompleksuose. Kai kurie ūkininkai iš savo sodybų padarė tikrus atrakcionų parkus. Kai kurie net navigacijoje pažymėti. Taip pat liko ant šono tūnoti sena elektros pastotė, nes kažkur pastatyta nauja, moderni. Nebereikia ir aprūdijusio vandens bokšto, griozdiškų priekabų svarstyklių.

Niekam nereikia mokyklų. Pavyzdžiui, Grikpėdžiuose mokykla uždaryta daugiau kaip prieš metus. Ji turėjo išeivio Broniaus Nainio vardą. Šis 1920 metais gimęs visuomenės veikėjas dar prieš pabėgdamas nuo represijų buvo aktyvus kovotojas ir prieš nacius, ir prieš sovietus. B.Nainys mirė 2016 metais – praėjus penkeriems metams po jo vardo mokyklos uždarymo. Amerikoje gyvenęs lietuvis visą gyvenimą grūmėsi už Lietuvą. Rengė piketus per sovietų valdžios vizitus Amerikoje. Būrė lietuvių bendruomenes ir reikalavo, kad Australija panaikintų savo sprendimą pripažinti Lietuvą Sovietų sąjungos sudėtyje. B.Nainys mirė 2016 metais – praėjus penkeriems metams po jo vardo mokyklos uždarymo. Tuomet mokyklos bendruomenė, susiėmusi už galvų, baiminosi – ką pagalvos už Atlanto gyvenantis šios įstaigos globėjas. Uždarytų mokyklų – ne viena. Jų šimtai. Bučiūnuose, Joniškio rajone, senoji medinė mokykla šiandien atrodo geriau nei ta, kuri dar prieš keletą metų veikė ir turi stadioną su krepšinio lenta. Jas sieja vienas bendras bruožas – abi yra mirusios.

Vaiduoklius primena kultūros namai, pastatyti arba beveik pastatyti prieš pat okupacinės santvarkos griūtį. Kai juos statė, niekas nenujautė, kad greitai čia nebus kam ateiti. Šie namai tokie dideli, kad tokių ir miestai pavydėtų. O dabar jie netinkami net šarvojimo salėms. Kai mažai gyventojų, tai mažai ir mirčių.

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/nykstantis-simtmecio-lietuvos-kaimas-uzarti-takai-i-gimtine-sienojai-be-atminties-56-910936