Ne visi į Lietuvos žemės ūkį ir kaimo vietoves investuoti europinių fondų pinigai buvo tinkamai panaudoti vykdant ES bendrosios žemės ūkio politikos programą – ekologinių ūkių plotai išaugo, auginama daugiau įvairių kultūrų, tačiau smarkiai sumažėjo pačių ūkių: smulkiems ir vidutiniams ūkiams šiandien sunkiai sekasi kovoti su stambiomis žemės ūkio bendrovėmis. Fiasko patyrė ir naujų darbo vietų kūrimas – žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičius nuo 2005 m. sumažėjo daugiau nei perpus.
Specialistai tikina, kad vertinti žemės ūkio sektorių tik kaip verslą ne visiškai teisinga, o būtent taip daryta skirstant paramą. Orientacija į konkurencingesnio, t.y., didesnio, ūkio rėmimą iššaukė daug šalutinių efektų ir užgožė vieną iš pagrindinių žemės ūkio politikos prioritetų – užimtumo išsaugojimą kaime ir žemės ūkyje. Pasigirdo kalbų esą mažas ūkis yra neefektyvus. „Tam ūkininkui tas ūkis yra labai efektyvus. Visuomenei tas ūkis taip pat efektyvus, nes tas žmogus nėra bedarbis. Jo šeima tvari. Nedideli ūkiai valstybei yra labai svarbūs“, – VŽ puslapiuose šiandien aiškina Rasa Melnikienė, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vadovė.
Pasirodo, ne tik Lietuva itin globoja stambius ūkius: ES apie 20% stambių ūkių gaudavo 80% tiesioginių išmokų. Dėl to, regis, pašiurpo pati Europos Komisija ir pasiūlė nuo 2020 m. taisyti padėtį – tiesioginės išmokos bus laipsniškai mažinamos nuo tam tikros pasiektos sumos: tuomet daugiau pinigų atiteks smulkiesiems, o stambieji arba nebus remiami, arba gaus kur kas mažiau.
Lietuvos šeimų ūkių sąjungos atstovai mano, kad stambių ir stiprių ūkių išvis nebereikia remti – tegul parodo, ar jie gali išlikti konkurencingi be paramos. „Žinau nemažai emigravusių ūkininkų, kurie sugrįžtų ir toliau dirbtų, tačiau žemės įsigyti negali, paramos būdami smulkūs gauti taip pat negali“, – teigia Vidas Juodsnukis, šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas. Be to, praktiškai nėra galimybės žemdirbystės imtis nuo nulio arba išplėsti itin mažus ūkius – tokios galimybės šiandien yra minimalios ir dėl žemės trūkumo, ir dėl ydingo ES paramos skirstymo. Mat, norėdamas pradėti verslą ir gauti paramą, žmogus turi įsipareigoti ūkį išplėsti iki tam tikro dydžio. Susidaro uždaras ratas: negalėdamas įsigyti pakankamai žemės jis negali pasiekti tų normų, vadinasi – negalės pretenduoti į įsikūrimo paramą.
Smulkieji ūkiai, neatlaikę konkurencijos, priversti trauktis iš verslo. Kooperacija juos domina menkai. Ūkininkai kratosi bendradarbiavimo, vis dar gajus sovietmečio kolūkių įvaizdis. Specialistai siūlo pažvelgti į Lenkijos patirtį: kooperacijos lygis šios šalies pieno sektoriuje siekia 75%, Lietuvoje – vos 30%. Lenkijos pieno gamintojai ir perdirbėjai bendradarbiauja, Lietuvoje tarp jų vis dar neužkastas „karo kirvis“.
Dabar itin paaštrėjo žemės plotų koncentracijos klausimas – ne paslaptis, kad stambieji ūkininkai gudriai apėjo draudimą valdyti daugiau nei 500 ha žemės, manipuliuodami įvairiais veiksmais „įteisino“ viršpločius ir t.t. Pasirodo, niekas šio proceso nekontroliavo, į teisės aktų pažeidimus buvo žiūrima pro pirštus. Valdžia elgėsi tipiškai – taip, kaip elgiasi politikai: ūkininkai buvo dosniai maitinami ES paramos pinigais, kad tik kuo mažiau triukšmo kiltų. O problemas palikdavo „spręsti“ stambiesiems žemvaldžiams.
Stebėtis lyg ir neturėtume – smulkiųjų šlavimas nuo stambiųjų kelio Lietuvoje turi savas tradicijas. Taip buvo pasielgta su kioskais, šeimyninėmis parduotuvėlėmis: smulkieji buvo nustumti į užribį ir palikti be darbo. Juk reikėjo vietos didiesiems. Taip buvo nukirsta natūralaus augimo grandinė, atsirado vakuumas, žmonės pradėjo rinktis emigracijos kelią.
VŽ nuomone, padėtį būtina taisyti – nelaukiant nei Europos Komisijos susirūpinimo, nei 2020-ųjų. Ir ne tik žemės ūkyje. Mieli politikai, ar dar galima mūsų šalyje ištaisyti skriaudas, kurios pažeidė mūsų verslininkiškumo geną?
Plačiau: https://www.vz.lt/agroverslas/2018/01/24/nukirtus-zelmenis-nunyksta-ir-saknys#ixzz557PWMt7Z