Lietuva išsivaikšto ir nyksta. Naujausi tyrimai rodo, kad jau netrukus Lietuvoje visos išlaidos socialinėms reikmėms guls daugiausia ant priešpensinio amžiaus žmonių, kurie sudarys didžiausią dirbančiųjų dalį. Susidaro įspūdis, kad visi su tuo susitaikė ir dabar tik aptaria, kaip prisitaikyti gyventi tokiomis pražūtį tautai lemiančiomis demografinėmis sąlygomis. Vis drąsiau kalbama, kad tuštėjančiai Lietuvai reikia imigrantų. O dėl gimstamumo didinimo ir emigracijos valdymo tylima.

Jaunimo mažės, pensininkų daugės

Įvairios demografijos tyrimų prognozės Lietuvai – itin niūrios. „Eurostato“ prognozėmis, iki 2060 m. Lietuvoje liks tik apie 1,8 mln. gyventojų. Tai, kad demografinė situacija mūsų šalį veda į aklavietę, parodė ir ką tik paskelbtas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) užsakymu atliktas tyrimas. Jo rezultatai rodo, kad mūsų šalyje 2030 m. turėtų gyventi jau tik 2,5 mln. žmonių. Apdainuotų trijų milijonų gyventojų riba peržengta dar šių metų pradžioje (buvo 2 mln. 921 tūkst.). Prognozuojama, kad po dešimtmečio gausiausią dirbančiųjų dalį sudarys 60–64 metų amžiaus žmonės. Dabar daugiausia darbo jėgos – 50–54 metų amžiaus grupėje.

O per artimiausius 15 metų darbingo amžiaus gyventojų turėtų sumažėti apytikriai ketvirtadaliu (26 proc.), pensinio – išaugti kiek daugiau nei penktadaliu (22,5 proc.). Net 40 proc. turėtų sumažėti 25–29 m. jaunimo, panašios netektys numatomos ir 30–34 metų amžiaus grupėje.

Taigi, mūsų šalies demografinę padėtį galima būtų vadinti tragiška, tačiau demografijos tyrimą užsakiusios LNTPA vadovas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis jos taip nedramatizuoja: „Situacija tokia, kokia yra. Ir dėl to nereikia kaltinti veidrodžio. Svarbiausia, kad problemos konstatuotos, visuomenė jas žino ir gali spausti valdžią, kad ši pagaliau imtųsi atitinkamų veiksmų.“

Kas dirbs verslui?

Žinoma, verslininkai yra sunerimę dėl darbo jėgos, o valdžiai turėtų rūpėti bent tai, kas uždirbs pensijoms, pašalpoms, kaip reikės išlaikyti infrastruktūrą, ligonines, mokyklas ir kt. Tiesa, tokiai šaliai mokyklų ir ikimokyklinių įstaigų reikia vis mažiau. O apie tautos nykimą apskritai beveik niekas nekalba.

„Jei iki 2025 m. darbingo amžiaus žmonių sumažės 250 tūkst., tai – nemenkas iššūkis ir verslui, ir valstybei. Darbo rinkoje bus įtampa, nes jau po 10 metų dauguma darbinio amžiaus gyventojų bus priešpensinio amžiaus, o pensininkų daugės. Įmonės neturės ko priimti į darbą, reikės galvoti, kaip darbo rinkoje išlaikyti vyresnius žmones. O valstybė jaus spaudimą dėl socialinių išmokų, pensijų, sveikatos priežiūros“, – aštrėjančias demografijos problemas nurodė R.Dargis.

Provincija dar labiau tuštės

Labiausiai ištuštėjo mūsų provincija: vieni gyventojai patraukė į užsienį, kiti – į didesnius šalies miestus. Daugiau nei pusė savivaldybių per pastaruosius 14 metų neteko apie penktadalį gyventojų. Demografijos tyrimo duomenimis, labiausiai nukentėjo Akmenės r. savivaldybė, praradusi 51,9 žmogaus tūkstančiui gyventojų, Tauragės rajone šis rodiklis – 37,6.

Nuo 2011 iki 2015 m. pradžios gyventojų labiausiai sumažėjo Šiaulių (7,9 proc.) ir Panevėžio (7,4 proc.) apskrityse. O Vilniaus miesto bei rajono, Kauno rajono, Klaipėdos rajono bei Neringos savivaldybėse gyventojų padaugėjo. Prognozuojama, kad ateityje dar labiau tuštės ne tik provincija, bet ir didesni miestai. Kaunas, Panevėžys ir Šiauliai turėtų trauktis 13–16 proc., Klaipėda – 5 proc. Šviesesnė prognozė pateikiama tik šalies sostinei, kur numatomas gyventojų skaičiaus padidėjimas 9 proc.

Darbdaviai purtosi atsakomybės

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas pripažino, kad kol kas nemato jokių efektyvių priemonių, kurios galėtų padėti stabdyti šalies nykimą. Beje, pastaraisiais metais emigracijos tempai buvo nuslopę, o šiemet emigracija vėl smarkiai paspartėjo. „Mūsų politinė valdžia kol kas nesiūlo jokių sprendimų. Buvo nacionalinis susitarimas, kad 2025 m. Lietuvoje gyvens 3,5 mln. žmonių. Tačiau jų tik mažėja. Jei ir toliau nieko nedarysime, situacija bus dar liūdnesnė“, – pabrėžė R.Dargis.

O koks buvo darbdavių indėlis, kad iš Lietuvos vorele nebėgtų darbuotojai? Duomenys rodo, kad 2008–2014 m. darbo užmokestis Lietuvoje sumažėjo 6 proc., o darbo našumas išaugo net 12 proc. Ir tai – prasčiausias darbo našumo ir užmokesčio santykis visoje ES. Taigi, maži atlyginimai – viena dažniausių emigracijos priežasčių.

„Tai – mitas. Taip norima numesti darbdaviams atsakomybę už emigracijos mastą. Juk valstybė yra darbdavys apie 440 tūkst. žmonių, t. y. apie 45 proc. dirbančiųjų. Jei verslo darbdaviai blogi, ar galima tikėtis, kad valstybė darbuotojams gali mokėti dvigubai daugiau? Ne vienas emigravo dėl biurokratijos, valdininkų abejingumo. Pamatę, kad užsienyje su darbuotojais kitaip elgiamasi, emigrantai grįžti nenori“, – darbdaviams metamų kaltinimų purtėsi Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.

Tiesa, jis pripažino, kad verslo darbdavių yra visokių. Yra tokių, kurie nevertina darbuotojų ir nesupranta, kad be žmogiškųjų išteklių rezultatų nepasieksi. „Taip elgiasi trumpos distancijos verslininkai. Bet yra darbdavių, kurie vertina savo darbuotojus ir į juos daug investuoja“, – sakė R.Dargis. Demografijos tyrimo išvadose konstatuojama, kad šalyje sumažėjo savarankiškai dirbančių žmonių skaičius, kuris yra vienas pagrindinių verslumo rodiklių. Santykinis rodiklis 2003–2014 m. sumažėjo nuo 16,9 proc. iki 10,8 proc. „Sodros“ duomenimis, 2010–2014 m. bendras apdraustųjų darbuotojų skaičius išaugo nuo 1,252 mln. iki 1,377 mln. Tačiau prieškrizinio lygio nepasiekė: 2007 m. buvo apdrausta 1,474 mln. darbuotojų.

Balnos imigracijos arkliuką

Anot R.Dargio, akivaizdūs trys būdai, kaip padidinti Lietuvos gyventojų skaičių: gimstamumo didinimas, emigrantų grąžinimas ir imigracija. Tačiau jis abejojo, kad gimstamumo rodikliai galėtų smarkiai pagerėti. Ir emigrantų be aiškios, apčiuopiamomis priemonėmis remiamos programos neprisikviesi.

„Norime ar ne, reikės galvoti apie imigrantus. Tik teks apsispręsti, kokia ta imigracija turėtų būti“, – pareiškė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas. Kaip jau parodė laikas, nei gimstamumo skatinimas, nei emigracijos valdymas nebuvo prioritetas nė vienai valdžiai. Regis, dabar bus paklusniai balnojamas imigracijos arkliukas. Jam šuoliuoti plačiau duris atidaro LNTPA inicijuotas tyrimas.

Šeimos ardomos sąmoningai?

Seimo Socialinių reikalų komiteto (SRDK) pirmininkas konservatorius Rimantas Dagys įsitikinęs, kad Lietuvos nykimo priežasčių reikia ieškoti ne paviršiuje. Anot jo, deja, tokios temos – tabu ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje ES. „2010 m. Europos Komisija valstybių narių vadovus supažindino su tyrimu, kurio ekspertai aiškiai nurodė: jei demografinės tendencijos nesikeis, norint išlaikyti ekonomikos tvarumą iki 2050 m. reikės 100 mln. migrantų. Vienintelis būdas šį skaičių sumažinti – skubiai keisti šeimos paramos politiką. Ar kas nors Lietuvoje ar apskritai ES tuo susirūpino? Atvirkščiai – tęsėsi šeimos ardymas. Nenuostabu, kad dabar turime atitinkamas pasekmes“, – be užuolankų kalbėjo parlamentaras.

R.Dagiui susidarė įspūdis, kad šeimos ardymas ir skaidymas – ne atsitiktinis, o gana sąmoningas procesas. O to priežastys apipintos įvairiomis sąmokslo teorijomis apie siekį sumažinti žmonių populiaciją, kad galima būtų lengviau kontroliuoti žmonių bendruomenes. Kad ir kokios būtų priežastys, rezultatai Lietuvoje rodo, kad čia kažkas negerai.

„Turime susiimti ir kuo skubiau susirūpinti, kad atkurtume tai, ką praradome. Kitaip žlugs ir mūsų ekonomika, ir socialinė sistema. Jau dabar vienam nedarbingam žmogui tenka 3,5 darbingo žmogaus, o netrukus, kaip prognozuojama, vieną nedarbingą žmogų išlaikys 1,5 dirbančiojo. Kokia tada gali būti socialinė politika?“ – rimtus pavojus socialinės rūpybos sistemai prognozavo SRDK pirmininkas.

Anot R.Dagio, pirmiausia reikėtų aiškiai apibrėžti, kas yra šeima, ir valstybės paramą skirti būtent šeimai, o ne atskirai vaikui, mamai ir pan. „Kai tik pradedame kalbėti apie tvirtą šeimą ir jos reikšmę ir vaikų gimstamumui, ir vaikų fizinei, psichinei sveikatai, užverda aistros. Priešinamasi žmogiškajai prigimčiai. Reikia tikėtis, kad sveikas protas vis dėlto nugalės ir pražūtingos ideologijos nesuvešės“, – vylėsi šeimos instituciją ginantis parlamentaras. Seimo narys siūlytų pasimokyti iš kitų ES šalių, pavyzdžiui, Vengrijos. Pasak jo, šioje šalyje, be analogiškos, kaip ir Lietuvoje, socialinę politiką formuojančios ministerijos, yra dar dvi ministerijos, besirūpinančios atskirai šeimos ir demografijos reikalais.

Emigracija vėl didėja

Artėjant rinkimams į Seimą, bus pažerta tokių pažadų, kokių tikisi ir laukia visuomenė. Politikai gražbyliaus ir apie šeimų stiprinimą, ir apie paramą vaikams. Galbūt tokius pažadus dalins ir tie, kurie liaupsina naująjį socialinį modelį, naujai reglamentuojantį darbo santykius ir nustatantį naujas socialinės sistemos reformos gaires. Žadami pokyčiai, anot R.Dagio, tikrai nesukurs saugios atmosferos nei šeimai, nei vaikus auginančioms mamos.

„Darbo kodekso pokyčiai nieko gero nežada. Žmonės vėl važiuos į kitas valstybes, kuriose jie geriau jausis, augins vaikus. Jau šiemet emigracija padidėjo. Pernai iš Lietuvos emigravo per 12 tūkst. gyventojų daugiau nei imigravo, o šiemet tik per 9 mėnesius migracijos saldo (emigravusiųjų ir imigravusiųjų santykis) buvo minus 18 tūkst. gyventojų. Ekonomika auga, o žmonės bėga, nes jaučiasi nesaugūs“, – pareiškė parlamentaras.

Pastebėta, kad mūsų šalyje nesaugiausiai jaučiasi šeimos, ypač daugiavaikės. „Valstiečių laikraštis“ socialinės apsaugos ir darbo ministrei Algimantai Pabedinskienei pateikė klausimą, kodėl Lietuvoje auginti vaikus – iššūkis, tačiau ministrė į jį atsakyti nerado laiko.

Nepadarome net mažų žingsnelių

Vitalijus Mitrofanovas , Akmenės rajono savivaldybės meras

Taip, Akmenės rajonas – vienas iš labiausiai nukentėjusių dėl gyventojų migracijos. Tačiau reikėtų įvertinti priežastis, dėl kurių išsivažinėjo mūsų rajono žmonės. Akmenės krašte dominavo statybos pramonė, tad pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai apmirė statybos, sustojo ir mūsų plytų, kalkių, cemento, gelžbetonio gamyklos. Natūralu, kad žmonės pradėjo kitur ieškoti darbo. Dar viena netektis užklupo 2000 m., kai Viekšnių seniūnija buvo prijungta prie Mažeikių rajono savivaldybės. Tada netekome apie 5 000 gyventojų. Aišku, kad regionai, ypač atokūs, negali konkuruoti du didmiesčiais. Todėl jiems dabar dar pavojingesnė vidinė migracija. Bet esu optimistas. Per pastaruosius 3–4 metus demografinė situacija šiek tiek stabilizuojasi. Mažesniais tempais mažėja mokinių, o kitais metais jau planuojame augimą.

Mes kalbame apie globalius dalykus, tačiau net ir mažų žingsnelių nepadarome, kad regionams būtų geriau. Pavyzdžiui, provincijos miestų ir miestelių ekonomika pagyvėtų, jei Viešųjų pirkimų įstatyme atsirastų nuostata, leidžianti 10 proc. viešųjų paslaugų ir prekių pirkti iš vietos smulkaus ir vidutinio verslo. Tada vietos gyventojų, palikę šeimas, nebėgtų į užsienį uždarbiauti.

Investicijų galima būtų pritraukti ir daugiau darbo vietų sukurti, jei savivaldybių rankose būtų žemės klausimai.

 

Informacija: 2015 m. gruodžio 16 „Valstiečių laikraštis” Nr. 101 (9533).