„Kam tie skambūs žodžiai, kad prioritetas – smulkūs ūkiai, alternatyvi žemės ūkio veikla?! Kasdien susiduriu, kad yra priešingai“, – piktinasi jaunasis ūkininkas Nerijus Kriaučiūnas iš Mikėnų kaimo, Siesikų seniūnijos Ukmergės rajone. Jis, sukūręs tą alternatyvią žemės ūkiui veiklą, pradėjęs kepti duoną, staiga sužinojo, kad ūkininku jo niekas jau beveik nebelaiko – jis pats to nežinodamas tapo individualios įmonės savininku, apkrautu papildomais mokesčiais.

Žodžius įkaitino sunkumai

Nerijaus sodyba – sena, etnografinė. Į tokią stilistiką orientuotasi ir 2002 m. statant kepyklėlę.

Joje vyras vis pažarsto duonkepių žarijas ir toliau minko duoną. Kaitra, gaubianti jo žodžius, panaši į žarijų. Matyti, kad Nerijų degina problemos, su kuriomis susiduria daugelis smulkiųjų ūkininkų. Jis jau puikiai žino, mat yra Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos narys.

Kepyklėlė nedidelė, maždaug 25 kv. m. ploto. Joje dvi duonkepės, skrynia su ruginiais miltais, duonkubiliai, kriauklė, suolai palei sienas. Kam jie? Edukacinių programų dalyviams susėsti, kaip kepama tradicinė lietuviška – natūraliai rauginta, rupaus malimo rugių duona be cukraus.

Žadėta vienaip, padaryta kitaip

Nerijus aiškina, jog jo tėtis Mingaugas Kriaučiūnas kepyklėlę pasistatydino patikėjęs iš aukštų tribūnų sklindančiomis kalbomis apie alternatyvią žemės ūkio veiklą. Neva ji – puiki išeitis šeimai, norinčiai gyventi sočiai ir laimingai.

Vilčių, kad taip ir bus, Kriaučiūnų šeimai teikė ES parama, gauta kepyklėlei statyti, bei gana sėkminga šios alternatyvios veiklos pradžia. Sėkminga bent tuo, kad niekas pagalių į ratus nekišo.

Nerijus su tėčiu Mindaugu kepė duoną, ją realizavo turguje. Tėčiui nesugalavus, Nerijus vienas duoną kepa – užraugia, suminko, į krosnį pašauna. Vieną šių metų dieną taukšt braukš kaip perkūnas iš giedro dangaus sužino, kad jo statusas – nebe tikras ūkininkas, užsiimantis alternatyvia žemės ūkio veikla, o individualios įmonės savininkas. Mat sulaukė žinios, jog būtina įregistruoti individualią įmonę, juk kepąs duoną ir ją parduodąs – esąs verslininkas.

„Kai tėtis pradėjo kepti duoną, valdžia patikino, kad jis kaip buvo, tai ir liks ūkininku. Duonos kepimas nebuvo apmokestintas“, – sako Nerijus, stebėdamasis netikėtomis nemaloniomis permainomis. Nemalonios todėl, kad sodžiaus kepyklėlė, atsiradusi kaip alternatyvios žemės ūkio veiklos objektas, staiga tampa individualia įmone ir jos savininkas privalo mokėti valstybei papildomą mokestį, jo dydis priklauso nuo to, kiek realizuota produkcijos.

Nerijus, kiekvieną mėnesį valstybei dar atseikėjantis mokesčius, kurių dydį lemia jo deklaruotieji 39 ha, sako: „Nuo ryto iki vakaro turiu dirbti, kad mokesčius susimokėčiau! Turbūt taip esu verčiamas gyventi iš pašalpų, o ne iš savo darbo. Tai, kad kepu duoną, tėra papildoma veikla, padedanti mano šeimai išgyventi. Ji neturėtų būti apmokesinta. Jei nekepčiau ir neparduočiau duonos, būčiau priverstas savo augintus ekologiškus grūdus parduoti supirkėjams pusvelčiui.“

N, Kriaučiūnas iš senelio paveldėjo 15 ha žemės, 14 ha nuomoja.

Popierizmo – kaip didelėje įmonėje

„Kiek popierizmo, biurokratizmo atsirado mūsų kepyklėlei tapus individualia įmone! Ir juokinga, ir graudu, kai jai keliami tokie pat reikalavimai kaip stambiems gamintojams. Privalu rašyti įsakymus, pildyti saugos darbų žurnalą, kas dvi savaites – durų, langų valymo ir kitokius žurnalus, gaišti laiką parduotuvėse, kol išrašys sąskaitą faktūrą, įrodančią, jos pirkome sviestą ir grietinę”, – pikta Nerijui.

Nerijus – kepyklėlės vadovas, žmona – pavaldinė. „Keistai atrodo, kad žmona įdarbinau… Koks aš verslininkas dvi krosnis turėdamas?! – liepsnoja sodybos šeimininkas. Jam ir Ugnei juokas pro ašaras ir todėl, kad reikalingos minėtosios sąskaitos faktūros. Tikrintojai tvirtina, jog jos būtinos dėl maisto produktų atsekamumo. Tačiau, pasak sutuoktinių, argi duona, kepta iš pačių užaugintų rugių, ir pyragas, kurio sudėtyje nėra kiaušinių, gali būti nesaugūs maisto produktai? „Kad mūsų duona, pyragas kokybiški, įrodo tai, kad jie perkami. Ar tai nėra didžiausias atsekamumas?” – klausia sutuoktiniai. Pasak jų, minėtieji reikalavimai labia gaišina, atitraukdami nuo pagrindinės – žemės ūkio veiklos. Smulkiai įmonėlei reikalavimai turėtų būti supaprastinti.

Vieniems senovė vertybė – kitiems – blogybė

Nerijaus kepiniai turi tautinio paveldo sertifikatą. Tai reiškia, jog ir jų gamyba senovinė. Miltai semiami iš skrynios ar maišų, o būsimii kepiniai į krosnį šaunami padėti ant ližės.

Tad kodėl, nesupranta sodybos šeimininkai, jie kaskart, apsilankius Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistams, turi jaudinti, girdėdami pastabas, kad nėra atskiros patalpos išplauti duonkubilius, ližės, kad pagaliau pastarųjų apskritai nederėtų naudoti. Nerijus ir Ugnė nekaltina šių specialistų – ne jie tokius draudimus sukurė. Medinių duonkubilių ir ližių niekas juk neplauna, kai duona ir pyragas dažnai kepami!

„Tautinio paveldo sertifikatus išdavė Žemės ūkio ministerija“, – primena Nerijus, apgailestaudamas, kad ši institucija nesivargina su VMVT aptarti prieštaravimų tarp įstatymų ir juos panaikinti.

Kur gauti milijoną?

„Dažname seminare, kitus girdžiu, kad remiamas smulkusis ūkis. Galbūt aš neapsišvietęs todėl nesuprantu, kaip pasinaudoti ta parama?!” – neatvėsta Nerijus. Jis ragavo aukštosios mokyklos mokslų. Šeimai pagausėjus jų nebaigė, nes privalėjo pinigus uždirbti. O štai žmona diplomuota – Vilniaus universitete baigė ekonomiką. Bet ir ji nesupranta, kaip Lietuvoje smulkiesiems ūkininkams pasinaudoti parama.

„Atrodytų, lyg ir galima pasinaudoti parama – teigiama, kad 70 proc. išlaidų bus kompensuota. Tačiau iš kur man, smulkiajam ūkininkui, gauti pradinį kapitalą modernizuoti ar plėsti ūkį?! Neturiu pinigų net kepyklelei padidinti, kaip reikalauja tikrintojai, neva turi būti atskira patalpa, kur būtų kriauklė, laikomi indai. Auginu avis, javus, kitus augalus. Dirbu sena, nuolat gendančia rusiška technika. Mano ekologiniam ūkiui labia reikia skutiklio. Jis ir kita nauja technika – traktorius, ritinių presas ir vyniotuvas kainuoja 300 tūkst. Eur – milijoną litų. Tiek lėšų turiu turėti, kad galėčiau pasinaudoti parama. Kaip man, trijų vaikų tėvui, neturinčiam 40 metų ir tėvo milijoneriaus, neseniai pradėjusiam ūkininkauti, verslą plėtoti, tokią sumą išpiešti? –  emocingai klausia Nerijus. – Kad gaučiau paskolą, vienam šeimos nariui turi tekti 500 Lt. Nejaugi senelio žemę turiu įkeisti? Galbūt ir įkeisčiau, jei žinočiau, kad 3 proc. palūkanos nepadidės iki 12 proc. Nenoriu palikti skolų vaikams. Kitose šalyse tikrai remiamas smulkusis ūkis: paskolų garantijos yra, mokesčiai iškart nesmaugia ir t. t. “

Slegia nestabilumas, tarnautojų atsainumas

Galbūt Nerijui vertėtų imts pelningesnės veiklos, pavyzdžiui, auginti mėsinius galvijus – šalyje dabar skatinama to imtis, neva perspektyvu? „Blogiausia, kad Lietuvoje stinga stabilumo: baigiasi rinkimai – ir verčiasi viskas. Kas garantuos, kad galvijų supirkimo kainos nekris kaip kitų, pavyzdžiui, pieno? Be to, ar galvijus ant stogo laikysiu, kai žemės nuomotojai apsigalvos – nenorės daugiau jos man nuomoti?” atsako Nerijus. Jį, kaip ir kolegas smulkius ūkininkus, slegia dažnos įstaigos, į kurią tenka užeiti, valdininkų arogancija, kad ūkininkų turgeliai tapo atvežtinės produkcijos perpardavinėtojų vietomis. Priduria, jog panašūs dalykai, mokesčių našta verčia Lietuvos žmones laimės ieškoti svetur. Bet pats nesirinksiąs tokio kelio, nors sulaukė neblogo pasiūlymo: „Vienas anglas buvo atvykęs į mūsų sodybą pasižiūrėti, kaip kepama duona. Jis susižavėjo – nori, kad atvykčiau į Angliją ir kepčiau tradicinę lietuvišką duoną, mat turi kepyklą.”

Nerijus teigia kapanosiąs iš paskutiniųjų, kad pavyktų vaikus užauginti ir išmokslinti Lietuvoje.

„Nenoriu važiuoti į užsienį – niekam nenoriu tarnauti. Juk Lietuva – tai mano tauta, mano valsybė, Nuosava žemė laiko… Galbūt vaikams geriau joje bus gyventi”, – teigia Nerijus, vildamasis, kad ES parama galės pasinaudoti  ne tik ūkininkai.

 

Informacija: 2015 m. liepos 28 d. „Ūkininko patarėjas”, korespondentė Jolanta Kažemėkaitytė