Daugelyje ES šalių smulkieji ūkiai svarbūs dėl socialinių, ekonominių ir aplinkosauginių aspektų ir yra didžioji tiesioginių išmokų gavėjų dalis. Lietuvoje tokie ūkiai atsidūrę dviprasmiškoje situacijoje: jie traktuojami kaip nereikšmingi gamintojai, nors išmokama jiems per 40 proc. šios paramos.
Yra ir kita medalio pusė: 2007–2013 metais daugiausia paramos lėšų gavo stambieji prekiniai ūkiai, tad rengiant naujojo laikotarpio (2014–2020 metų) Kaimo plėtros projektą smulkieji ūkiai atsidūrė tarp politikų numatytų prioritetų. Atsidurt atsidūrė, bet ir su aibe problemų susidūrė.

Procesas, kurio skatinti nereikia
Per pastaruosius kelerius metus valdos žemės ūkyje intensyviai stambėjo ir dėl senstančių sodiečių, ir dėl skatinimo pasitraukti iš aktyvios žemės ūkio veiklos. Sparčiai didėjo atotrūkis tarp intensyvios žemdirbystės ir žemės ūkiui nepalankių vietovių, nes buvo nuolat akcentuojama, kad reikia gaminti kuo daugiau produkcijos. Tačiau pamiršta, kad ne tik Lietuva ar Europa išgyvena demografinę krizę, – ji plinta visame pasaulyje. Vadinasi, ne tik trūksta darbo jėgos, bet ir vartotojų mažėja. Šalyje šie pokyčiai iš dalies nulemti ankstesniojo bendrosios žemės ūkio politikos laikotarpio, bet nebūtinai turi būti vertinami teigiamai.
Todėl šiandien aktuali tvaraus žemės ūkio vystymo idėja, glaudžiai susijusi su smulkiųjų ir vidutinių ūkių išlikimu bei plėtra. Jie galėtų pasinaudoti įvairesnėmis paramomis KPP priemonėms įgyvendinti, nes vietovėse koncentruoti smulkieji ūkiai tiesiogiai susiję su to regiono ekonomine, socialine būkle.
Neatsitiktinai įvairių institucijų specialistai pabrėžia, kad 10 ha ūkis, pasirinkęs atitinkamą specializaciją ir darbų technologiją, gaus daugiau pajamų nei stambesnieji ūkiai, gaminantys įprastinę produkciją. Be to, jiems, kaip ir stambiesiems, bus reikalingi sezoniniai darbininkai.
Todėl natūralaus smulkių ūkių nykimo proceso skatinti nereikia, nes naujasis finansinis laikotarpis jiems palankesnis.

Smulkiems ir parama smulki
Žadamas palankumas atsiremia į, manykime, lengviausiai pasiekiamą 15 tūkst. Eur paramą pagal priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama smulkiesiems ūkiams“. Pirmą kartą gauti šią paramą paraiškos buvo renkamos pernai balandžio–birželio mėnesiais. Gauti 304 prašymai, prašoma suma – 4,7 mln. Eur. (2014–2020 metais šiai priemonės veiklos sričiai skirta 16 mln. Eur.) Parama pagal šią veiklos sritį teikiama ūkiui, kurio ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, paraiškos teikimo momentu yra ne mažesnis kaip 4 tūkst. Eur ir ne didesnis kaip 8 tūkst. Eur.
„Paramos gavėjai pagal šią veik­los sritį gali įsigyti naujos žemės ūkio technikos ar įrangos, statybinių medžiagų, ūkinių gyvulių, daugiamečių augalų, taip pat vykdyti projekte numatytą veiklą (naujų pastatų statybą, rekonstrukciją ar kapitalinį remontą), – aiškina Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Kaimo plėtros departamento Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausioji specialistė Milda Jusienė. – Ministrė įgyvendinimo taisyk­les patvirtinto 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-212. Šių taisyklių 41 punkte nurodyti smulkiesiems ūkiams taikomi 6 projektų atrankos kriterijai.“
M. Jusienės teigimu, jeigu ūkių produkcijos standartinė vertė didesnė nei 8 tūkst. Eur, parama teikiama pagal priemonės ,,Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį ,,Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“. Įgyvendinimo taisyklės patvirtintos 2015 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 3D-302. Projektų atranka vykdoma pagal šių taisyklių 41 punkte nurodytus 10 atrankos kriterijų. Vienas šių kriterijų skirtas smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams (kurių produkcijos standartinė vertė iki 50 tūkst. Eur).

Pokyčiai būtini ir galimi
Tačiau Lietuvos šeimos ūkių sąjungos (LŠŪS) pirmininkas Vidas Juodsnukis labai abejoja šios paramos tikslingumu. Ji teikiama patiems mažiausiems ūkiams – jeigu atitiks visus reikalaujamus kriterijus ir surinks reikiamą balų skaičių. Be to, minėti 15 tūkst. Eur bus išmokami per trejus metus su sąlyga, kad minėtą paramą ūkiai tinkamai įsisavins. Ją gavusiesiems dar dvejus metus iš eilės bus skirta papildomai po 5 tūkst. Eur. „Manyčiau, kad mažiesiems gamintojams nelabai yra ką rinktis iš KPP priemonių. Net ir norint gauti menką paramą ūkininkams teks parengti finansinį balansą iš praėjusių penkerių metų laikotarpio produkcijos standartinei vertei apskaičiuoti ir prisiimti atitinkamus ūkio plėtros įsipareigojimus penkeriems metams į priekį, – piktinasi V. Juodsnukis. – Tokie finansiniai balansai gana sudėtingi, juos dažniausiai rengia specialistai ir ne už dyką. O paramą arba gausi, arba ne.“
Pasak „ŪP“ pašnekovo, socia­linė atskirtis kaime didėja ir jau yra arti pavojingos ribos, tad smulkiesiems ūkiams menka parama turėtų būti teikiama supaprastinta tvarka. „Kreipsiuosi į ministrę, kad šiems ūkiams remti būtų taikomas lenkiškas variantas: 25 proc. išmokoms skirtų lėšų (tiek leidžia EK) būtų pervesta į fondą KPP priemonėms įgyvendinti ir išmokos pirmiesiems 30 ha padidėtų iki 10 proc. viso tiesioginių išmokų fondo“, – aiškina V. Juodsnukis.
Panašiai kalba ir europarlamentaras Bronis Ropė: „Kaip remti smulkiuosius ūkius, priklausys nuo asociacijų ar visuomeninių organizacijų sugebėjimo įrodyti poreikį lėšoms gauti supaprastinta tvarka. Vienose KPP srityse lėšų trūks, kitose liks ir kaip jas perskirstyti, spręs Vyriausybė ir ŽŪM. Juk šio laikotarpio bendrosios žemės ūkio politikos reglamentai buvo rengiami visai ES, o šalys narės turi teisę jas perskirstyti. Tik Lietuva ne visada šią galimybę išnaudoja. Šiuo metu yra būtinybė paramą sudėlioti taip, kad šalia stambių ūkių ramiai gyventų ir smulkieji. Tik taip bus galima atgaivinti kaimą.“

Kai biednas, tai ir…
Alytaus rajone 300 ha ekologinį ūkį turinti Aldona Klimkevičienė tokia paramos teikimo tvarka irgi nepatenkinta. „Kas gali įsipareigoti penkeriems metams į piekį didinti ūkio pajamingumą? Nesi garantuotas nei už supirkimo kainas, nei už klimato sąlygas. Be to, sudarant finansinį įsipareigojimų balansą, turi prilygti vidutiniam ūkio pajamingumui šalyje (skaičiuota atskiriems augalams ir gyvuliams). Tik, deja, neįvertintas žemių našumas. Nederlinguose rajonuose šio vidurkio neįkąs nė vienas ūkis, o derlingieji jį gerokai lenks. Tad atskirtis tarp stambiųjų ir smulkiųjų ūkių tik didės.“
Tiek A. Klimkevičienė, tiek V. Juodsnukis įvardija ir daugiau suvaržymų smulkiesiems ūkiams. Vienas ir kone svarbiausias – bankai šiems ūkiams neteikia jokios paskolos. Jie vertina ūkio gyvybingumą ir nepasitiki smulkiųjų ūkių gebėjimu laiku išmokėti paskolas bei palūkanas. Pasak jų, negirdėti, kad paramą siūlytų ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondas ar Lietuvos kreditų unijos. Ir šioms institucijoms reikia pateikti finansinius ūkio veiklos „blizgančius“ duomenis, nes suteikdamos paskolą turi užsitikrinti, kad ji bus grąžinta.
Yra ir daugiau problemų. Anksčiau kaimynas kaimynui galėjo suteikti nemenką paskolą, o dabar tas uždrausta. „NMA apribojo smulkiųjų ūkių galimybę išsiversti be bankų tarpininkavimo, nors šiuo atveju jie sutaupytų nemažai lėšų, samdydami konsultantus reikiamiems dokumentams parengti“, – įsitikinusi alytiškė.
Abu „ŪP“ pašnekovai vienbalsiai kalba ir apie kitus niuansus: „Gavusieji net ir menkiausią paramą bet kada gali sulaukti patikros ir, jeigu neatitiks įsipareigojimų kriterijų, paramą teks grąžinti. Ankstesniu laikotarpiu buvo nemažai stambiųjų ūkininkų, atsisakiusių paramos projektų įgyvendinimo metu. Dabar smulkieji ūkiai, susipažinę su sankcijomis, net nemėgina jos ieškoti. Aišku viena, kad įsipareigojimai penkeriems metams į priekį yra nelogiški: pastarųjų metų rinkos situacija rodo, kad ir trejų metų įsipareigojimas būtų per didelis.“

Informacija: www.ukininkopatarejas.lt