Mindaugas Tūska ir jo bendravardis Kučinskas, du kupiškėnai, jauni dvidešimtmečiai ūkininkai, vaikystės draugai, sako turintys savo gyvenimo planą. Jame yra kaimas, gimtinė, žemės ūkis, studijos Aleksandro Stulginskio universitete, abu jau nutarę mokytis agronomijos. Taigi abu Mindaugus galima pavadinti Lietuvos ir kaimo patriotais. Ir abu jie tikrai žino, kad nesiims gyvulininkystės, neturės jokių reikalų su pieno gamyba, jokių fermų ir karvių. Kodėl?

Jauni mąsto kitaip

„Prižiūrėjome, kiek tėvai triūsia, kiek nervinasi ir ką turi, kiek uždirba. Nuolatinis darbas ir vargingas išgyvenimas, kiekvieno euro cento skaičiavimas. Nė kiek nevertinamas ūkininkas. Vis prašyk ir prašyk ar valdžios, ar supirkėjų, būkit geri, kainas padidinkite, mes vargstame. Miestiečiai taip ir sako: „kad vargstate patys kalti, nes kvaili, kam dirbti nuostolingą darbą, dirbti ir nieko neuždirbti? Kad litrą vandens nusipirktume, du litrus pieno turime parduoti. Liūdnas toks gyvenimas ir toks darbas“, – taip vienas per kitą kalba abu jauni ūkininkai.

Jiedu ką tik grįžo iš Briuselio, dar karšti įspūdžiai iš ūkininkų mitingo, iš pienininkų protesto, jų išmaniuosiuose telefonuose užfiksuoti įspūdingi kadrai, ką teko pamatyti ir patiems patirti.

„Mums reikia mokytis iš jų tokio sutelktumo. Jie nesigėdi savo tokio darbo, traktorias, apsivilkę darbo drabužiais, be kostiumų, be kaklaraiščių, važiuoja šimtus kilometrų ginti savo teisių. Vienas vokietis pasakojo 800 kilometrų atvažiavęs, nes nenori, kad iš jo valdžia tyčiotųsi. Kentėjo, kol už pieną gaudavo 42 euro centus, kantrybė trūko, kai sumažėjo iki 24 centų. Kai mes pasakėme, kad gauname perpus mažiau, numojo ranka, pasakę, keisti jūs žmonės esate“, – ūkišką vokišką pamokėlę prisiminė Mindaugas Tūska.

Anot jaunuolių, ko gero, pats mitingas organizatorių ne toks buvo planuotas. Nebūtina riaušes kelti, daužyti stiklo butelius, medžius rauti, deginti, kas papuola, viską galima taikiai, bet išradingai atlikti, kad suvoktų valdžia dirbančių žmonių vertę, nežemintų. Svarbiausia, kad daugelio šalių ūkininkų protestas parodė, koks jis yra veiksmingas, milijonai eurų paramos Europos Sąjungos šalių žemės ūkiui paskirti, Lietuvos pieno gamintojų siekis gauti 32 mln eurų išgirstas. Jeigu dar būtų organizuojamos tokios protesto akcijos, abudu Mindaugai sakė būtinai ten važiuosią. Ir abu ketina  stoti į Jaunųjų ūkininkų sąjungą, nes ji veikli ir aktyvi.

Samdiniais svetur niekada nedirbs

Ūkininkams rūpi gimtasis kaimas, tėvų rūpesčiai. Abu šypsosi, kad jau seniai agitacija užsiima, tėvai apsisprendė artimiausiais metais atsisakyti pienininkystės.

„Yra nemaža ferma, apie 120 gyvulių, 60 melžiamų karvių. Fermoje dirba trys samdomi žmonės, dar vienas prie žemės darbų. Ūkininkauja tėvai gal 15 metų ir vis tas pats vargas, tie patys valdžios pažadai, varganos pieno supirkimo kainos, geresnių perspektyvų tikėtis neverta, jeigu ne grūdai, neišgyventume“, – įsitikinęs M. Tūska.

Pats jis ūkininkauti pradėjo prieš dvejus metus, dar dvyliktoje klasėje besimokydamas, spėjo pasinaudoti praėjusio finansinio laikotarpio ES parama ūkiui įkurti, įsigijo plugą, purkštuvą, pirko žemės, dar kelias dešimtis hektarų nuomojasi, augina javus.

Mindaugas Kučinskas apie tėvų planus sako tą patį, jie žada atsisakyti karvių fermos, kol kas dar samdo vieną melžėją, bet pats tėtis ją pavaduoja, nėra už ką samdyti daugiau melžėjų. Pats Mindaugas ūkininkauja dar tik nuo vasario mėnesio, mėgino pretenduoti į paramą jaunajam ūkininkui, bet nepavyko. Augina javus ir ateityje planuoja užsiimti tik augalininkyste. Apie išvykimą užsienin užsidirbti jaunuoliai sako niekada negalvoję.

„Galima išvažiuoti trumpam, jeigu turi pas ką išvažiuoti, draugų, pažįstamų. O aklai dirbti samdiniu svetur nėra noro. Čia esi namuose, dirbi sau“, – beveik patriotiškai užbaigėme pokalbį su dviem Mindaugais.

Pirma nustekeno, dabar paramos prašo

Kol jaunimas ir kiti aktyvūs ūkininkai piketavo ir protestavo Briuselyje, namuose likusieji sprendė tas pačias nesibaigiančias problemas. Ir visai nenuostabu, kad pieno gamintojus dabar maloniai prisiminė. Kas? Ogi pieno perdirbėjai. Jų aktyvumą skatina ir masina naujojo finansinio laikotarpio ES paramos lėšų perspektyvos.

Visą praėjusią savaitę kaito pieno gamintojų telefonai, mėginant suformuluoti savo poziciją dėl svarbaus klausimo. Pienininkų asociacija „Pieno centras“ kreipėsi į Ūkininkų sąjungą paramos, kad užtartų Žemės ūkio ministerijoje pieno supirkėjus perdirbėjus, siekiančius kuo greičiau gauti ES paramą savo įmonių plėtrai.

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos Kupišio skyriaus vadovė ūkininkė Danutė Adamonienė neslėpė pykčio: „Beribis perdirbėjų įžūlumas. Pirma nustekeno, dabar paramos ieško. Žlunga, bankrutuoja pieno ūkiai, o perdirbėjai planuoja investicijas, plėtrą, konkurencingą veiklą ir perspėja, kad kitąmet negalės pretenduoti į paramą, nes bus per mažas jų pelningumas. O jeigu žlugs perdirbimo sektorius, pražus ir pieno gamintojai, kooperatyvai, bendrovės, visas šalies žemės ūkis… Užmiršta jie pradinę grandį, ką mes kalbame daugelį metų: jeigu nebus Lietuvoje pieno, kam reikalingas perdirbimas?“

Gamintojai siūlo perdirbėjams skirti paramą su sąlyga, jeigu pasirašys ilgalaikes pieno supirkimo sutartis su ūkininkais ir mokės ne mažesnę nei vidutinė europinė supirkimo kaina. Jeigu jau valdžia apsispręs skirti lėšų perdirbimo sektoriui, tai tik susietam su ūkininkų kooperacija arba pati valstybė tesiima statyti perdirbimo įmonę, o akcijas galėtų leisi išsipirkti ūkininkams.

Apie pieno gamintojų reakciją ir perdirbėjų siekius išgirdęs LŪS Kupiškio skyriaus pirmininkas Zigmantas Aleksandravičius „Ūkininko patarėjui“ teigė šiuo klausimu išsiuntinėjęs sąjungos skyrių pirmininkams savo nuomonę.

„Apie karvę gali kalbėti tie, kurie ją melžia, Ūkininkų sąjunga neturi prisiimti teisės kalbėti už visus pieno gamintojus. Suprantama, kad perdirbėjams svarbu gauti raštą, kur gamintojai, užmiršę visas skriaudas, mūru stoja už perdirbėjus, Kalėdoms jie gautų puikią dovanėlę, 40-50 mln. eurų. Iš tikrųjų perdirbėjams nė kiek nerūpi ūkininkų reikalai, jie nedalyvauja jokiuose ūkininkų pasitarimuose, nors yra kviečiami, nesidomi problemomis. Galėtų bent dabar susėsti tikrų derybų su gamintojais, įsipareigoti padidinti supirkimo kainas, kad išgyventų pieno ūkiai, o tada mainais tebus ir ta ES parama“, – teigė Z. Aleksandravičius.

Įsiklausius į šiuos argumentus, nebekyla nuostabos, kodėl du Mindaugai, du jaunieji ūkininkai, renkasi kitą kelią, nenori laukti, dirbti ir kankintis, prašyti, maldauti, tikėtis, vargti metus, dešimtį, dvidešimt… Jie nori gyventi dabar, ne ateityje, todėl važiuoja į Briuselį, ten stebi, mokosi, kad gyventų kitaip.

Informacija: 2015 m. rugsėjo 15 d. „Ūkininko patarėjas“, Nr. 109 (3367), korespondentė Virginija Juškienė