Prekybininkai ir perdirbėjai konkuruoja ES rinkoje,  jiems nelabai rūpi Lietuvos ūkininkų padėtis. Nepatinka kaina – atsivežu  pieno iš Latvijos. Priimtas Pieno įstatymas priminė jiems, kad valstybė  dar nelaidoja kaimo ir kovos už pieno sektoriaus išlikimą.

Tačiau tam,  kad prasidėtų realios derybos, būtina sukurti europinę pieno rinkos  atsiskaitymo grandinės reguliavimo sistemą, vien Lietuvos įstatymo  nepakaks, reikia, kad prekybininkus ir perdirbėjus sudrausmintų bendri  visoms ES valstybėms taikomi griežti teisės aktai. Jokios rekomendacijos  ir etikos kodeksai čia nepadės.

Padėtis Lietuvos pieno sektoriuje šiuo metu prilygsta karo stoviui.  Ilgametė Lietuvos ūkininkų diskriminacija Europos Sąjungoje, mokant  gėdingas ir daug žemesnes nei ES vidurkis išmokas, pieno kvotų sistemos  panaikinimas, sutapęs su Rusijos embargo nuostoliais, stipriai paveikė  Lietuvos kaimą. Mūsų ūkininkams mokamos žemiausios pieno supirkimo  kainos Europoje!

Be to, sunkiai dirbantiems pieno gamintojams nuolat  tenka susidurti su nesąžininga verslo praktika iš pieno perdirbėjų bei  prekybininkų pusės. Nesilaikoma sutarčių, išrandami vis nauji „lentynų”  mokesčiai.

Kooperuotis ir jungtis bandantys Lietuvos pienininkai kenčia  nuo itin bjaurios komercinės praktikos, kuomet Lietuvos kooperatyvams  siūloma mažesnė pieno supirkimo kaina nei kitiems gamintojams arba  apskritai atsisakoma supirkti jų pieną. Panašu, kad stambieji pieno  perdirbėjai daro viską, kad nauji pieno gamintojų kooperatyvai  nesusikurtų, o esami – bankrutuotų.

Bronis ROPĖ, Europos Parlamento narys

Informacija: www.manoukis.lt