„Valstiečių laikraštis“ skelbia keturiasdešimties didžiausių šalies žemvaldžių – fizinių ir juridinių asmenų – sąrašą.
Žemės ūkio ministerija sako, kad ūkių stambėjimas jau pasiekė ribą, ir jei didieji ūkiai bei bendrovės toliau plės savo plotus, kaimo neliks, nes milžiniškiems grūdų ūkiams darbo rankų paprasčiausiai nereikia, o gyvulininkystė, kuri leidžia išgyventi iš kur kas mažesnio ploto nei augalininkystė, išgyvena sunkius laikus ir po truputį traukiasi.
Vietos dar yra
Žemės ūkio bendrovių asociacija pradėjo analizuoti, kas yra dideli ūkiai ir kaip juos reikėtų vertinti. Išvados bus skelbiamos liepos 1 d. asociacijos narių suvažiavime. Dalis stambiųjų žemdirbių į sąrašą nepateko, nes valdomus plotus išskaidė šeimos nariams. Taip lengviau gauti paramą, kuri dideliems ūkiams neskiriama. Tačiau gera žinia ta, kad kelias šeimos ūkiams kol kas neužkirstas. Net didieji žemvaldžiai daugumą žemės nuomoja, o ne valdo nuosavybės teise. Todėl šalia jų galimybę kurtis dar turi gyvybingi nauji ūkiai, o plėsti valdas – ekonomiškai stiprūs vidutiniai. „Matome tendenciją, kad vis daugiau žemės koncentruojasi stambių žemvaldžių rankose, tačiau tikimės, kad šį procesą dar įmanoma sustabdyti. Vidutinis lietuviškas prekinis ūkis šiek tiek didesnis nei 19 ha. Tai jau gana gerai. Jis galėtų padidėti iki 50–100 ha. Tai būtų ūkis, kuris leistų išlaikyti šeimą ir vaikus išleisti į mokslą“, – sakė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Tai, kad būtent nuomojama žemė yra silpnoji stambių ūkių ir bendrovių vieta, pripažįsta ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis. „Stambiuose ūkiuose 80 proc. žemės nuomojama. Šiandien didžiausia grėsmė verslui – pavojus prarasti šiuos plotus“, – sakė jis. Ūkininkas Vytautas Šlikas atkirto, kad mes jau pasiekėme ribą: „Nuėjome blogu keliu. Kuriame feodalizmą, nes įsitvirtina kaimo oligarchai, kurie gauna didžiąją dalį paramos ir valdo vis didesnius plotus. Jei jie įsitvirtins, žmonėms nebeliks ką kaime veikti. Taip jau nutiko kai kuriuose derlinguose rajonuose.“
Skaidyti per paramą
V.Šlikas, ilgai buvęs aktyviu ūkininkų savivaldos nariu, sakė, kad 70 proc. smulkių ir vidutinių ūkių nėra gavę jokios ES paramos, tik tiesiogines išmokas. Stambieji, kurie skaldo ūkius, formaliai keičia jų statusą ir savininkus, susirenka didžiąją dalį Kaimo plėtros programos lėšų. Pats V.Šlikas dirba 50 ha, dar tiek pat dirba jo žmona. Ūkis išskaidytas dėl mokesčių naštos. Pasak ūkininko, būtent dėl mokesčių ir mažinamų pašalpų žemes išpardavė ir iš žemės ūkio gamybos pasitraukė patys mažiausi.
„Spaudimas, kad ūkiai yra per stambūs ir galbūt verta juos skaidyti, jaučiamas. Didiesiems mažinamos išmokos ir krenta jų konkurencingumas. Tačiau, kita vertus, netgi gavę daugiau paramos, smulkūs ūkiai negalės konkuruoti su ES šalių senbuvių žemdirbiais“, – sakė bendrovės „Lytagra“ generalinis direktorius Erinijus Aksomaitis.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas Albertas Gapšys tikino, kad nors iš dalies traukinys jau nuvažiavo ir, priėmus keletą įstatymų, didžiųjų ūkių ir bendrovių suskaldyti nepavyks, jas galima smulkinti ekonomiškai. „Nors nuolat kalbame, kad reikia remti smulkius ir vidutinius ūkius, kad jie sustiprėtų ir taptų prekiniais šeimos ūkiais, iš tiesų didžiąją paramos dalį vis tiek pasiima stambieji, kurie jas valdančioms grupėms neša auksinius kiaušinius“, – aiškino A.Gapšys. Jis įvardijo ir kitą bėdą, kuri ilgai kamavo palyginti mažus mūsų ūkius: kol didieji pirko ar nuomojo žemes, mažieji pirko techniką, o ne sklypus, nors žemė, o ne kombainai ir traktoriai yra pagrindinė gamybos priemonė ir užtikrina verslo tęstinumą. Tačiau patarimai, kad brangią techniką geriau pirkti susikooperavus, o sutaupytas lėšas skirti žemei, nuėjo vėjais.
Ekspertas įvardino dar vieną bėdą: kai tik pasiūloma keisti paramos skyrimo struktūrą, iš karto susiduriama su milžinišku lobizmu, nes žemdirbių asociacijoms atstovauja stambūs žemvaldžiai, perdirbėjai taip pat remia stambiuosius. „Pavyzdžiui, pieno gamyklų vadovai sako, kad jiems patraukliau dirbti su stambiais ūkiais ir, jei liktų, supirkimo kainos kiltų. Panašiu keliu einame. Tačiau kai gamyklų vadovų klausiame, kodėl Lenkijoje vidutinis pieno ūkis tik dviem karvėmis didesnis nei pas mus, o supirkimo kainos 20 proc. aukštesnės, to paaiškinti jie negali“, – dėliojo A.Gapšys.
Jis įvardijo kelią, kuris galėtų pakeisti mūsų žemės ūkio landšaftą: „Siūlau didesniems kaip 500 ha ūkiams už šį kiekį viršijantį plotą nemokėti tiesioginių išmokų, kurios dabar yra vienas iš pagrindinių visų ūkių pelno šaltinių. Galbūt tai priverstų tokius ūkius smulkėti. Stambėti šiandien reikia tik smulkiesiems, kad jie užaugtų iki vidutinių rentabilių ūkių.“
Agrarinės ekonomikos instituto ekspertas atskleidė ir tai, koks ūkis būtų priimtinas: tai mišrus ūkis, kuris pusę pajamų gauna iš augalininkystės, pusę – iš gyvulininkystės, o gaunamos pajamos leidžia oriai gyventi šeimai. Tačiau kiek tam reikia žemės ir raguočių, tiksliai įvardyti sudėtinga. V.Baltraitienė pripažino, kad iki šiol negalima pasakyti, kas yra efektyviai dirbantis ūkis, kokia vidutinė gamybos savikaina, tik žinoma, kad uždarbis dažnai nepriklauso nuo ūkio dydžio ar žemės ploto. Skaičiuojama, kad šiandien Lietuvoje iš ūkininkavimo gali išgyventi šeima, laikanti bent 25 karves. Tada galima galvoti apie plėtrą ir investicijas. Iki krizės iš savo veiklos galėjo išgyventi šeima, laikanti 10 karvių – jos mėnesio pajamos tada buvo maždaug 1 800 eurų. Šiandien toks ūkis gauna 600–700 eurų. Iš šių pinigų dar reikia išlaikyti gyvulius, jiems paruošti pašaro žiemai.
Maži nekonkuruos
V.Šlikas pateikė savo ūkio skaičius. Kartu su žmona jis dirba 100 ha ir, be pajamų už parduotą derlių, tiesioginių išmokų gaus 140 eurų už hektarą. Šie pinigai skiriami ūkiui plėsti ir atnaujinti. Pasak ūkininko, daugumoje ES valstybių ūkių dydis vienaip ar kitaip ribojamas. Pavyzdžiui, Danijoje, jei valdai daugiau kaip 100 ha, degalus tenka pirkti mokant visą kainą – lengvatos akcizams nėra. Nyderlanduose nėra Kaimo plėtros programos. Visa parama dalijama tik per tiesiogines išmokas, kurios siekia 600 eurų už hektarą. Panašiu keliu planuoja eiti Lenkija.
„Kai parama skiriama per tiesiogines išmokas, ją gauti paprasčiau ir skaidriau. Dabar ji priklauso nuo to, ar gali sau leisti samdyti konsultantus, dalyvauti šaukimuose. Daugeliui smulkiųjų tai tiesiog per sudėtinga“, – dėstė V.Šlikas ir nurodė, kad, jo nuomone, idealus lietuviškas ūkis būtų nuo 30 iki 250 ha. To užtektų, kad šeimai būtų sukurtos darbo vietos ir ji galėtų oriai gyventi. Jo paties šeima leidžia sau bent kartą per metus išvažiuoti į kelionę užsienyje, atnaujinti namus ir dar šiek tiek investuoti. Jis pats kartu su 5 kolegomis, taip pat dirbančiais 50–60 ha, įsteigė kooperatyvą ir be paramos įsigijo techniką, kurią naudoja visi bendrai.
J. Kraujelis
J.Kraujelis planus dar labiau mažinti išmokas didiesiems ūkiams vertino skeptiškai ir sakė, kad skaičiuojant išmokas ir nustatant jų dydį reikėtų įskaičiuoti ir atmesti darbo užmokestį bei su tuo susijusius mokesčius. Atmetus šiuos rodiklius, paaiškėtų, kad žemės ūkio bendrovėse viršpelniais nekvepia ir bendros rinkos jos neiškreipia. Be to, jei mes norėsime konkuruoti su ES, reikės vis didesnių investicijų. Kelis hektarus valdantis ūkis jų tiesiog negalės padaryti. Mažų ūkių ateitimi abejoja ir kiti didelių bendrovių vadovai. Priežastis paprasta – ES šalių senbuvių ūkiai investavo anksčiau nei mes ir, pavyzdžiui, pieno savikaina pas juos mažesnė nei pas mus, nes mūsiškiams į kainą tenka įtraukti ir investicijas. „Lytagros“ vadovo E.Aksomaičio žiniomis, pavyzdžiui Vokietijoje, Nyderlanduose pieną žemdirbiai gamina pigiau. „Lytagros“ ūkyje, kuris laiko 1 200 melžiamų karvių, pieno kilogramo savikaina – 17 centų, o jis superkamas po 14 centų. Ūkis palaikomas pajamomis iš augalininkystės. „Mes nesitrauksime, nes investavome pakankamai daug ir ateityje tai lems savikainos mažėjimą“, – apie didelio ūkio privalumą pasakojo E.Aksomaitis. Pasak „Lytagros“ vadovo, augalininkystėje mūsų ir vakariečių ūkiai panašūs ir mes sėkmingai konkuruojame, tačiau ir čia kaip prekinis ūkis pranašesnis stambus tiek technikos kiekiu, tiek jos modernumu. Tačiau šiandien didieji augalininkystės ūkiai beveik negali gauti ES paramos. Prioritetas teikiamas smulkiems gyvulininkystės ūkiams, kurie nekonkurencingi. J.Kraujelis ūkių konkurencingumą aiškino paprastai. Statistiškai mūsų ūkiai pagal pagamintos produkcijos vertę – priešpaskutiniai ES, tačiau jei skaičiuotume tik bendroves, jų pagamintos produkcijos kiekis artimas ES vidurkiui.
Vidutinių stambėjimas
„Kaip bus toliau, sunku pasakyti, tačiau turėtų kilti vidutiniai ūkiai. Šiandien, kai parama apribota, norėdamas koja kojon žengti su vakariečiais, esi priverstas gudrauti. Pavyzdžiui, tėvas žemes perduoda sūnui, kad šis galėtų naudotis ES parama“, – dėstė E.Aksomaitis ir pridūrė, kad jaučia diskriminaciją ne tik mažinant įmokas, bet ir, pavyzdžiui, skirstant kompensacijas už pienininkystėje patirtus nuostolius. V.Baltraitienė pabrėžė, kad jei ir toliau ūkiai stambės (šiandien apie 8 proc. ūkininkų valdo 70 proc. dirbamos žemės), kaimo nebeliks, nes milžiniškiems augalininkystės ūkiams daugybės darbo rankų nereikia. Žmones sėkmingai keičia technika. Kolūkių laikais kelių tūkstančių hektarų plotui reikėjo kelių šimtų darbuotojų, o šiandien reikia tik kelių. Spartų stambėjimą šiek tiek sustabdė vadinamasis saugiklių įstatymas, pagal kurį negalima pirkti daugiau kaip 500 ha žemės.
Ministrė siūlo ir išeitį mažiesiems – imtis ne grūdų auginimo, kuriam reikia didelių žemės plotų, o gyvulininkystės, kuri vis tiek atsistos ant kojų, uogų, daržovių auginimo. Kol kas Lietuvoje yra tik 312 daugiau nei 300 karvių laikančių ūkių, nors tai nėra milžiniškas gyvulių skaičius. Pagrindiniai pieno tiekėjai – nuo 50 iki 300 karvių laikantys ūkiai, kurie iš šio darbo nekriziniais laikais jau gali išlaikyti šeimą.
„Iš 19 ha smulkaus grūdų ūkio šeima vargu ar išgyvens. Tačiau tokio dydžio daržininkystės ar sodininkystės ūkis jau gana didelis. Pavyzdžiui, šiltnamių hektare sezono metu dirba dešimtys žmonių. Tokia organizacija suteikia darbą ir išlaiko Lietuvoje aplinkinių regionų žmones“, – aiškino V.Baltraitienė. Ministrė taip pat teigė, kad visgi pas mus dar dažnas reiškinys, kai net stambūs ūkininkai, perkantys šimtus tūkstančių eurų kainuojančią techniką, oraus atlyginimo ją vairuojantiems žmonėms nelinkę mokėti. A.Gapšys sakė, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai stambėti gali ne tik perimdami nuomojamą žemę. „Pusės ūkių savininkai pensinio amžiaus ir toli gražu ne visi paveldėtojai plės ūkius. Vis daugiau jų bus parduodama“, – prognozavo ekspertas.
Į ūkį noriai grįžo vaikai
Ūkininkas Vytautas Krikščiūnas su šeima dirba beveik 2 tūkst. ha žemės. Jie išskirtiniai tuo, kad dėl ES paramos neskaidė žemės sklypų ir nekūrė iki 500 ha valdančių jaunųjų ūkininkų ūkių, kuriems buvo dosniai dalijama ES parama.
Nuosavos žemės – daugiau nei 800 ha, kita nuomojama. Sūnus valdo per 60, dukra – 260 ha, kita žemė – tėčio. Per keliolika metų išplėtęs augalininkystės ūkį, ūkininkas investuoja į susijusius verslus: įrengė granulių gamybos iš šiaudų liniją, stato grūdų džiovyklą, kurią ateityje galbūt nuomos, įsigijo keletą sunkvežimių, kuriuos ne sezono metu, kai nereikia iš laukų į saugyklas vežti grūdų, nuomoja užsakovams. Ūkyje dirba 16 žmonių.
„Savo plotų dirbtinai neskaidžiau. Tiesiog vaikai baigė Aleksandro Stulginskio universitetą ir įkūrė savo ūkius. Pagrindas – augalininkystė. Tik dėl „pažaidimo“ laikau kelias mėsines karves ir danielius“, – pasakojo ūkininkas ir prisiminė, kad žemę dirbti pradėjo Nepriklausomybės atkūrimo aušroje, kai pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavo 15 ha žemės, kurioje stovėjo ir senelių sodyba. Po to pridėjo 20 ha tėvų žemės. „Iš pradžių ūkininkavau pasyviai. Ieškojau kitų verslų, tačiau nuo 1999 m. supratau, kad reikia arba kibti į ūkininkavimą kaip reikiant, arba trauktis iš šios srities“, – pasakojo V.Krikščiūnas ir pabrėžė, kad dabar ūkininkauti sudarytos visiškai kitokios sąlygos nei prieš du dešimtmečius. Nebereikia, kaip senais laikais, ir lengvojo automobilio bagažinėje kombainams vežioti dyzelino. Nupirkta reikalinga technika, pastatyti sandėliai, sukurta reikalinga infrastruktūra.
Stambiausi ūkininkai (fiziniai asmenys)
Laukų skaičius Plotas (ha) Asmuo
1 220 3 397,12 Ramūnas Karbauskis 2 97 2 114,42 Česlovas Vytautas Karbauskis 3 96 2 037,81 Romualdas Majeras 4 224 1 917,6 Sigitas Petraitis 5 108 1 863,79 Vytautas Barzda 6 227 1 751,61 Vidmantas Abromas 7 177 1 719,13 Zita Marijona Juodeikienė 8 184 1 663,79 Vytautas Krikščiūnas 9 158 1 610,11 Raimondas Vitkauskas 10 87 1 599,4 Petras Karoblis 11 367 1 564,44 Vidmantas Rasimas 12 135 1 489,19 Česlav Moroz 13 166 1 484,09 Gintautas Dominas 14 103 1 475,39 Laisvūnas Gudjurgis 15 178 1 454,16 Vitoldas Norkus 16 128 1 443,03 Linas Kubilickas 17 135 1 439,07 Arūnas Maksvytis 18 336 1 383,23 Antanas Kelpša 19 112 1 365,64 Mindaugas Butkus 20 111 1 362,8 Jaunius Stonkus
ŽŪM duomenys Pastaba: įtraukti ne tik nuosavos, bet ir nuomojamos žemės plotai.
Stambiausi žemvaldžiai (juridiniai asmenys)
Eil. Nr. Laukų skaičius Plotas (ha) Pavadinimas 1. 323 5 758,20 Lygumų ŽŪB 2. 196 5 018,90 UAB „Krekenava“ 3. 278 4 672,35 UAB „Agra Corporation“ 4. 260 3 838,72 Kuršėnų ŽŪB 5. 147 3 399,82 Papilės ŽŪB 6. 163 3 396,39 Lukšių ŽŪB 7. 301 3 313,50 Kiemelių ŽŪB 8. 315 3 266,05 „Lytagros“ ŽŪB 9. 188 2 943,47 UAB „Grūduva“ 10. 148 2 921,86 Žibartonių ŽŪB 11. 208 2 918,64 UAB „Kalpokų ūkis“ 12. 157 2 837,24 UAB „Ingleby Lithuania Agro“ 13. 116 2 821,72 Žeimelio ŽŪB 14. 95 2 801,14 Labūnavos ŽŪB 15. 124 2 773,70 Okainių ŽŪB 16. 143 2 758,74 Ėriškių ŽŪB 17. 271 2 747,65 Padovinio ŽŪB 18. 104 2 676,64 UAB „Klauso ūkis“ 19. 148 2 660,17 Žvirblonių ŽŪB 20. 94 2 634,35 UAB „Pasvagra“
ŽŪM duomenys Pastaba: įtraukti ne tik nuosavos, bet ir nuomojamos žemės plotai.
Ūkininkų ūkių skaičius
Ūkis (ha) Vnt. Iki 0,5 2 481 0,5–1 5 722 1–3 32 298 3–10 49 831 10–20 20 026 20–30 6 316 30–50 3 642 50–80 1 279 80–100 328 100–150 305 150–200 113 200–300 61 300–500 57 daugiau nei 500 16 Iš viso: 1 146 900 122 475
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenys
Faktai
9,36 ha – vidutinio ūkio dydis Lietuvoje. 10 proc. visų pajamų žemės ūkio bendrovės gauna tiesioginėmis išmokomis. 28 proc. visų pajamų ūkininkai gauna tiesioginėmis išmokomis. 80 proc. žemės stambiuose ūkiuose nuomojama. 27 ha – tiek dirbamos žemės vidutiniškai tenka vienam darbuotojui žemės ūkio bendrovėse. 118 eurų už ha sumokėjo žemės ūkio bendrovės 2014 m. 103 eurai už ha – tiesioginės išmokos žemės ūkio bendrovėms. 194 eurai už ha – visa vidutinė ES ir nacionalinė parama žemės ūkio bendrovėms. 603 eurai – toks pernai buvo vidutinis mėnesinis atlyginimas „į rankas“ žemės ūkio bendrovėse (2014 m. buvo 542 eurai). 1 703 eurai – vidutinės bendrovių pajamos iš ha, įskaičiavus parduotą produkciją ir paramą.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro,
Informacija: www.valstietis.lt