Ūkininkas V.Buivydas: Kol turėsime kuo didžiuotis, tol būsime

Šiaulietis 28 metų Vytautas Buivydas, Žadžiūnuose vadovaujantis žemės ūkio bendrovei bei einantis Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininko pareigas, sako: Lietuvos žmonės jau ne kartą įrodė, kad susitelkę gali priversti valdžią dirbti tautai, o ne sau.
„Tereikia nestokoti pilietiškumo, rodyti iniciatyvą, aktyviai ginti mūsų šalies ir tautos pamatines vertybes, mylėti savo žemę, – sako jaunasis ūkininkas. – Jei žmonės ignoruos valstybės likimą lemiančius klausimus, jei nedalyvaus rinkimuose, o tik burbės – tokiu atveju jie nieko ir nepasieks“.
- Daug jaunų žmonių nei su pagaliu nenuvarysi į žemės ūkį. Kaip į šią veiklą šaknis įleidote jūs? - pasiteiravo „Respublika“ Vytauto BUIVYDO.
- Esu gimęs ir augęs kaime. Augdamas mačiau, kaip žemės ūkyje vargsta ir tėvai, ir seneliai, todėl visai nežavėjo mintis kada nors ir pačiam dirbti žemę. Tačiau, išvykęs padirbėti į Angliją, pamačiau, kad mūsų ūkininkų vargus gali išspręsti našesnė technika, racionalesni sprendimai. Ūkininkavimas užsienyje ir Lietuvoje skiriasi: užsieniečiai dirba modernesne technika, ten reikia mažiau fizinės darbo jėgos. Pamačiau, kad užsienio šalyse ūkininkai yra gerbiami, turi didelį autoritetą tarp kitų gyventojų. 2011-aisiais, gavęs pasiūlymą atgaivinti tuo metu veiklą sustabdžiusią ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“, nusprendžiau priimti šį išbandymą, pamėginti pritaikyti kai kurias užsienyje matytas naujoves mūsų krašte.
- Ar lengvai apsisprendėte emigranto duoną keisti į žemdirbio?
- Tuo metu jau buvau šešerius metus išgyvenęs Anglijoje. Darbuotis į užsienį išvykau, nes norėjau užsidirbti savarankiško gyvenimo pradžiai, studijoms. Kad ir kur būčiau, visuomet ieškau darbdavio, pas kurį galėčiau tobulėti ir kilti karjeros laiptais. Todėl pasiūlymas stoti prie bendrovės vairo man buvo įdomus ir padėjo apsispręsti. Žinojau, kad žemės ūkio versle grupė yra didelė, karjeros galimybės joje neribotos. Todėl buvau pasirengęs dirbti ir už minimumą, kad galėčiau įrodyti darbdaviui, jog sugebu susitvarkyti su pareigomis ir būti naudingas. Apsispręsti padėjo ir tai, kad grįžęs į Lietuvą sukūriau šeimą, teisinga linkme pastūmėjo uošvis, kuris yra vienas stambesnių ūkininkų Plungės rajone.
- Niekada nesigailėjote grįžęs į Lietuvą?
- Dabar apie emigraciją negalvoju, bet nė kiek nesigailiu paragavęs emigranto duonos. Jos paragauti buvo verta jau vien dėl savarankiškumo ugdymo. Kai nuvažiuoji į svetimą šalį, kur nėra artimųjų, į kuriuos gali kreiptis ištikus bėdai, privalai išmokti kovoti už išlikimą pats. Pradėjau nuo pačių sunkiausių darbų statybose, dirbau pagalbiniu darbininku, tačiau laikui bėgant pradėjau dirbti statybininku, o prieš grįždamas į Lietuvą jau buvau palypėjęs iki darbų vadovo pareigybės. Galėjau tęsti karjerą ten, bet pasirinkau lietuvišką variantą ir tuo džiaugiuosi: pavyko atgaivinti žemės ūkio bendrovę, šiuo metu ji pagal rezultatus patenka į visos „Agrowill“ grupės trejetuką. Įkūrę Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungą, stengiamės suburti žemdirbišką jaunimą, kuris galėtų patarti mūsų valdžios vyrams priimti logiškesnius sprendimus. Kai sprendimus priima žmogus, visiškai nesusijęs su gamyba, tie sprendimai būna juokingai graudūs. Pavyzdžiui, jeigu prie derybų stalo Briuselyje sėda supratimo apie žemės ūkį stokojantis žmogus, jis net nepagalvoja apie kai kurias subtilybes, žemdirbiams labai reikšmingas.
- Dažnai girdėti, kad Lietuvoje jaunam žmogui sunku įsidarbinti, nes darbdaviai pageidauja darbuotojų su patirtimi. Ar visada patirtis gali nusverti žinias?
- Patirties reikalavimas iš ką tik studijas baigusio studento išvis nelogiškas. Gauti pirmąjį darbą jaunam žmogui turėtų padėti ir valstybė, ji galėtų skatinti darbdavius atsigręžti į jaunimą. Mano vadovaujama žemės ūkio bendrovė pagal darbuotojų amžių yra pati jauniausia visoje Lietuvoje. Mūsų visų darbuotojų amžiaus vidurkis – 33 metai, specialistų – 28 metai. Noriu įrodyti visiems, kad jauni žmonės gali dirbti kur kas efektyviau, nes jie imlesni naujovėms, kompiuterinei technikai, greičiau prisitaiko. Taip, jiems stinga patirties. Bet galimybė išmokti profesijos subtilybių priklauso tik nuo noro. Kita vertus, tam tikros kvalifikacijos žmonių stinga. Ūkininkai sako, kad šiandien rasti veterinarijos gydytoją – tas pats, kas ieškoti gyvybės Marse. Tik dabar valdžia pažadėjo finansuoti 175 žemdirbiškų profesijų studijas, tarp jų – ir veterinarijos gydytojų. Bet toks žingsnis buvo būtinas jau seniai. Juk kol būsimieji specialistai baigs studijas, praeis penkeri metai, o per tą laiką ne vienas ūkininkas dėl blogėjančio gyvulių sveikatingumo gali būti priverstas nutraukti veiklą.
- Tačiau ES juk labai paranku, kad Lietuva būtų ne gamintoja, o tik vartotoja…
- Labai suprantama: juk pašonėje turėdamas vartotoją, gausi nuolatines pajamas, o turėdamas gamintoją būsi priverstas su juo konkuruoti ir dalytis pyrago dalimi. Todėl ir mūsų maža Lietuvėlė kur kas parankesnė ES kaip vartotoja. Ką čia gali žinoti, gal mūsų bendra politika ir yra nukreipta tokia linkme… Dabar viskas įmanoma. Todėl turime logiškai mąstyti ir užkirsti kelią tokiems galimiems scenarijams. Suprasdami, kad dėl specialistų stygiaus gali tekti nutraukti veiklą, kai kurie ūkininkai šiandien patys imasi mokytis veterinarijos gydytojo darbo subtilybių, pavyzdžiui, sėklinti karves. Turime išgyventi tą laikotarpį, kol atsiras naujų specialistų, norinčių ateiti dirbti į žemės ūkį. O tokio noro kol kas irgi trūksta. Dažnas būsimasis veterinarijos gydytojas mieliau renkasi darbą šuniukus ar katytes aptarnaujančioje sterilioje klinikoje nei darbą fermoje, kur tenka braidyti po mėšlą.
- Ar ne per vėlai susigriebta skelbti referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, jei jie per statytinius, apeidami įstatymus, jau seniai supirko tūkstančius hektarų?
- Kartais susidaro toks vaizdas, kad valdžios vyrai tik imituoja darbą. Įstoję į ES, mes turėjome 10 metų laikotarpį, kai užsieniečiams įsigyti žemę Lietuvoje buvo draudžiama, bet kas norėjo, tas ją pirko per juridinius asmenis. Jeigu buvo toks įstatymas, kad užsienietis žemės Lietuvoje įsigyti negali, reikėjo ir užtikrinti, kad jis veiktų. Todėl neabejoju, kad prokurorai, nusprendę pasidomėti užsieniečių jau supirktomis Lietuvos žemėmis, turėtų daug ir įdomaus darbo. Kodėl jie sėdi ir snaudžia? Juk labai lengva pažiūrėti, kas yra žemės savininkas – užsienietis ar lietuvis. Nustačius neteisėto žemės pardavimo faktą, tą žemę būtų galima grąžinti į valstybės fondą. Tos žemės labai daug Lietuvoj atsirastų ir naujų ūkininkų daug atsirastų.
- Kaip lietuviams nepaskęsti globalizmo liūne?
- Lietuviams kaip tautai gresia išnykimas. Jau ir dabar nebegalime elgtis savo žemėje kaip šeimininkai: dar turime savo įstatymus, bet paklusti privalome ES įstatymams. Nors situacija ir tokia, turime nepamiršti, kad esame lietuviai. Turime didžiuotis, kad mes, tokia maža tauta, esame gerai žinoma pasaulyje ne vien pergalėmis krepšinio aikštelėje, bet ir įvairiausiais pasiekimais, pavyzdžiui, į kosmosą pakilusiu lietuvišku palydovu. Kiek mes dar išliksime lietuviai, priklausys nuo tėvų, nuo mokyklos ir nuo valstybės politikos. Kol turėsime kuo didžiuotis, tol būsime.
- Kodėl Lietuvoje taip dažnai išsiskiria valdžios ir eilinių piliečių interesai?
- Ant valdžios mes galime pykti, tačiau turime pagalvoti, kiek patys prisidėjome prie jos išrinkimo. Pažvelkime, koks būna rinkėjų aktyvumas balsavimo metu, ir bus aišku, kad didelė dalis žmonių rinkimus ignoruoja. Tad vietoj dejavimo, kokia bloga valdžia, pagalvokime: o ką padarėme, kad ji būtų geresnė? Kai žmonės pradės aktyviau reikšti savo nuomonę, tada ir išsirinks tą valdžią, kuri tarnaus tautai. O dabar, kai balsuojančių rinkimuose procentas Lietuvoje yra kone mažiausias visoje ES, nepykime ant tos valdžios, kad ji neatstovauja mūsų interesams. Aktyvumo trūksta ir tarp jaunų žmonių – daug jų nori, kad rezultatas būtų nepajudinus nė piršto. Turime būti ir aktyvūs, ir pilietiški, ne tik imti, bet ir duoti, mokėti dalytis. O dalytis galima ne tik materialiais dalykais, bet ir profesinėmis žiniomis, laiku, galų gale – šypsena. Kai mes tai suprasime, aplinka, kurioje gyvename, bus malonesnė ir visiems nuo to bus tik geriau.
- Ar pilietiškumas – pakankamas ginklas kovoje su biurokratais?
- Pernai ir užpernai su keliomis dešimtimis mūsų šalies ūkininkų dalyvavau Baltijos šalių protesto akcijoje prie ES būstinės Briuselyje. Ne vienas ūkininkas atsisakė ten vykti, teisinosi, kad neturi laiko ir t.t. Tačiau negi to laiko daugiau turėjo žmonės, vykę į Briuselį ginti visų šalies ūkininkų interesų? Stokojame dar to pilietiškumo, nors geriau gyventi norime visi. Į Briuselį važiavome reikalaudami nuo 2020-ųjų už deklaruojamus pasėlius skirti Lietuvos ūkininkams išmokas, kurios siektų 90 proc. ES vidurkio, išsiderėjome 75 proc. Tai nėra didelis pasiekimas, tačiau kas gali garantuoti, kad nekeliant reikalavimų tas procentas nebūtų buvęs dar mažesnis. Juk dabar mūsų ūkininkai gauna išmokas, kurios siekia vos 50 proc. ES vidurkio. Teisybės čia nematau, nes lietuviai žemdirbiai yra priversti nelygiomis sąlygomis konkuruoti bendroje ES rinkoje – išmokas gauname žymiai mažesnes nei kitų ES narių ūkininkai.
Stigo ir mūsų valdžios derybininkų… Kodėl, pavyzdžiui, lenkai seniai sugebėjo išsireikalauti kur kas geresnes sąlygas ir jau gauna išmokas, sudarančias 80 proc. ES vidurkio?

Informacija: www.respublika.lt

899 Total Views 2 Views Today