Ūkininkų sąjungos pirmininkas apie smulkių ūkių ateitį ir būsimus pelnus

kiaules-530x457Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas sako, kad toks ūkio modelis, kuris susiformavo pas mus, turi miglotas perspektyvas, nors viešai ir kalbame, kad mūsų prioritetas tai šeimos ūkis.

Visgi ilgai būtent žemės ūkis buvo vienas iš mūsų ekonomikos lokomotyvų, dabar jis kryžkelėje, o patys ūkininkai susiskaldę. Be to, baigėsi ypatingai pelningi laikai ir smulkiems ar vidutiniams ūkiams, jei jie norės išlikti, teks rinktis. Arba likti kaip šeimininkų hobis, arba stambėti.Pats J. Talmantas valdo gana didelį ūkį.

– Kokia šiandien mūsų ūkių finansinė būklė?

– Sudėtinga. Matome, kad daug ūkininkų vėluoja mokėti skolas, atsiskaityti už trąšas ir chemikalus. Nors garsiai apie tai nekalbama, tačiau padėtis įtempta. Matome ir kitą procesą – daugėja parduodamos dirbamos žemės. Jos niekas neskuba pirkti. Žmonės bijo skolintis. Pavyzdžiui, Kėdainių raj. už hektarą mokama nuo 4 – iki 6 tūkst. eurų. Dar neseniai už gerą sklypą mokėjo po 9 tūkst. eurų už hektarą. Tačiau ir sumažėjus kainai sklypų atsiperkamumas kelios dešimtys metų. Niekas nenori investuoti tokiam ilgam laikui.

– Lietuvoje mažėja melžiamų karvių, tačiau primilžiai kol kas išlaikomi, nes juos didina stambūs ūkiai. Kokia šio sektoriaus ateitis?

Visoje Europoje masiškai bankrutuoja iki 100 karvių laikantys ūkiai. Manau, Lietuvoje pelningo ūkio riba bus apie 200 karvių. Nuo ekonomikos ir skaičių nepabėgsime.

Smulkiame ūkyje nėra šaldymo linijų, surinkti žaliavą iš daugybės mažų ūkelių pakankamai brangu, kokybė prastesnė. Už tokią žaliavą niekas nemokės didelės kainos. Galima išvesti analogiją su grūdais. Jei užauginsiu pašarinius, gausiu 120–130 eurų už toną. Jei tame pat plote užauginsiu maistinius, gausiu jau 160 eurų už toną.

Nors smulkūs ūkiai dejuoja, kad jiems mokama mažesnė kaina neteisinga, tačiau mokama už kokybę. Be to, surinkimo sąnaudos, paimant žaliavą iš tokių ūkių 5–6 euro centai kilogramui. Tas pats ir mažuose augalininkystės ūkiuose. Jei turi 10 hektarų, niekada negalėsi įdiegti naujausių technologijų. Neįpirksi naujo traktoriaus ar sėjamosios, nepasistatysi džiovyklos.

– Ne. ES ilgai dirbtinai palaikė kainas, nes galiojo kvotų sistema. Buvo ribojama pieno gamyba, cukrinių runkelių auginimas. Dabar pieno gamybą didina tie, kuriems klimatas leidžia ūkininkauti nestatant tvartų, gyvulius laukuose ganant vos ne ištisus metus. Nepakovosim su šalimis, kur tvarte gyvulys būna 2-3 mėn, arba visą gyvenimą praleidžia lauke iš vis nėra. Pas mus 8 mėn. karvė uždaryta. Turime suprasti, jog turėsim gaminti tik tiek, kiek naudosime vietos rinkoje. Eksporto rinkose nepasivaržysime.

Žaliavos savikaina kur kas mažesnė nei pas mus. Tas pats su cukriniais runkeliais. Aš jų šį pavasarį jau nesėsiu, nes supirkimo kaina nebepadengia auginimo sąnaudų. Laimi tie, kurių sezonas ilgesnis. Jei prancūzui 100 t iš hektaro normalus derlius, mums tik keletą kartų per dešimt metų pavyko kasti po 70 t.

– Negi nėra srities, kurioje galėtume konkuruoti su vakariečiais?

– Kodėl, yra. Pavyzdžiui, kiaulininkystė. Dar tarpukaryje mes puikiai auginome kiaules ir eksportavome jų mėsą. Galėjome konkuruoti, nes šiuos gyvūnus vis augina tvarte.

– Skeptiškai kalbate apie smulkaus ūkio ateitį, tačiau daugelis neįsivaizduojame kaimo be tokių ūkių.

Smulkus ūkis Vakarų Europoje tai hobis. Taip pat buvo ir pas mus sovietmečiu. Aš pats dirbau ir laikiau tris karves, kurias prižiūrėjau po darbo. Tai buvo papildomos pajamos. Taip pat ir Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje. Žmogus dirba, laiko 10 ar 20 mėsinių galvijų, kuriuos prižiūri laisvalaikiu, ir tai jam atneša solidų priedą prie atlyginimo.

Mes norime, kad iš 10 ha žemės ir 5 karvių išgyventų šeima ir dar būtų galima paremti giminaičius. Taip nebus.

– Tačiau tokius ūkius kol kas palaiko ES parama, kuri baigsis.

Kuo greičiau baigsis ES parama, tuo geriau, nes ji tik iškreipia rinką. Turtingos šalys randa kaip paremti savo ūkininkus iš nacionalinio biudžeto. Kiti, taip pat ir Lietuva, to daryti negali. Tada mums, kurie negauna tokios paramos, tampa vis sunkiau.

– Prasidėjo kova su stambiaisiais ūkiais.

Jei mes kovojame ir žlugdome stambiuosius, palikime mažuosius ir matysime, kas vyks. Nors didieji kaltinti, kad jie gavo didžiausią paramą, tačiau iš tiesų, daugiausia pinigų atiteko būtent mažiems ūkiams. Tai tiesiog skaičiai. Tačiau jei kalbėsime apie produkciją ir grąžą, paaiškės, kad prekinę produkciją, kuri ir eksportuojama, gamina didieji prekiniai ūkiai.

– Mūsų vienas pagrindinių sektorių, kuriame dominuoja didieji, grūdinės kultūros. Keli ankstesni metai šiam sektoriui buvo ypatingai pelningi. Ko tikitės šiemet?

Jei po pernykščių sunkių metų pavyks šiuos metus baigti nenuostolingai, bus gerai. Kai kuriuose rajonuose pasėta tik trečdalis žieminių, o vasarinių kultūrų 1–1,5 t. derlius mažesnis. Be to, aukštų grūdinių kultūrų kainų nelaukiama. Jos mažėja nebe pirmus metus.

– Tačiau pas mus populiarinama tokia alternatyva augalininkystės ūkiams kaip mėsiniai galvijai.

– Kalbant apie kainas, pavyzdžiui, laukiama, kad per artimiausius kelis metus trečdaliu kris mėsinių galvijų supirkimo kaina. Šis sektorius taip pat atsidurs ant pelningumo ribos. Tuo labiau, kad visa produkcija skirta eksportui. Mėsa brangi ir lietuviai jos neįperka. Vėlgi, mes negalime konkuruoti su amerikiečiai, kanadiečiais ar Pietų Amerikos fermomis. Ten mažiausia ferma 10 tūkst. galvijų, kurie laisvai ganosi. Jų mėsos savikaina visai kita. Nors iš pirmo žvilgsnio mėsinė gyvulininkystė lengvas verslas, iš tiesų taip nėra.

– Dalį problemų galėtų išspręsti ūkininkų savivalda, tačiau žemdirbiai susiskaldę. Jūs taip pat kandidatavote į Žemės ūkio rūmų pirmininko postą, tačiau vėliau nusprendėte kurti alternatyvia organizaciją.

– Žemės ūkio rūmai išsirinko pirmininką. Mes kuriame alternatyvią organizaciją, kurioje bus pagrindinės žemdirbiškos organizacijos ir kaimo bendruomenės. Nenorime daugybės narių, kurių interesai skiriasi ir negalima priimti vieningo sprendimo.

Šaltinis: https://m.delfi.lt/agro/article.php?id=77612835

1143 Total Views 1 Views Today