J. Mankausko nuotr.

Netrukus ūkininkai, nukūlę žieminius rapsus bei žiemkenčius, pradės žemės dirbimo darbus. Pastebėta, kad pastaruoju metu jie dažniausiai taiko arimą – pagrindinį dirvos dirbimo būdą.

Šiaudų mineralizacija

„Žemdirbiai turėtų nepamiršti ir kuldami labai gerai susmulkinti dirvos paviršiuje. Idealu, kai kuliant kombaino smulkintuvas susmulkina šiaudus iki dulkinės frakcijos ir juos tolygiai paskleidžia“, – sakė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Virginijus Freiza.

Svarbu neužmiršti, kad šiaudų smulkinimo peiliai turi būti aštrūs. Tuomet jie lengvai supjausto šiaudus gabalais (iki 5 cm ilgio) ir smulkiau. Taigi, nuo peilių aštrumo priklauso ir šiaudų smulkinimo kokybė. Pasak dr. V. Freizoz, kuo labiau šiaudai susmulkinami, tuo greičiau jie pradeda mineralizuotis, irti ir pūti. Labai svarbu, kad iš karto po kūlimo laukas būtų įdirbtas lėkštiniu ar noraginiu skutikliu, o šiaudai būtų sumaišyti su žeme. Tai, pasak mokslininko, yra labai svarbu tam, kad dirvožemyje esantys mokroorganizmai greičiau pradėtų savo darbą – mineralizuoti šiaudus. „Iš gero 6 ir daugiau t/ha žieminių kviečių derliaus vidutiniškai susidaro apie 5,6-5,8 tonos šiaudų. Todėl būtina, kad mineralizacija įvyktų kuo greičiau. Visiems žinoma, kad gamyboje naudojamos rumpos sėjomainų rotacijos. Tad dažnai, nukūlus žieminius rapsus, tenka skubiai ruošti tą patį lauką žiemkenčių sėjai. Taigi, rumpėja ir šiaudų mineralizacijos laikas. Todėl norisi, kad šiaudai pradėtų kuo greičiau pūti ir kuo mažiau trukdytų vėlesniems žemės dirbimo darbams“, – akcentavo LAAMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas.

Įvairios nuomonės

Pasak dr. V. Freizoz, pastaruoju metu dėl žemės dirbimo esama įvairių nuomonių. „Statistika rodo, kad 85 – 90 proc. Lietuvos dirvožemių yra ariami. Tačiau žemės ūkio bendrovių atliktos apklausos duomenys byloja, kad apie trečdalis dirvožemių yra neariami. Dauguma žemės ūkio bendrovių taiko neariminį žemės dirbimą. Manau, kad Lietuvoje galėtų būti neariama apie 20 – 25 proc. dirvų“, – sakė mokslininkas. Ir visų pirma pastaroji technologija turėtų būti taikoma dideliuose ūkiuose. „Tie, kurie nearia dirvų, jas tvarko labai paprastai – pirma nuskuta ražienas. Tam, kad suspėtų sudygti pabiros ir dalis piktžolių sėklų, reikia ne mažiau kaip 10 dienų. Jei ražienos nuskutamos sausringu laikotarpiu, skutimas savo paskirtį atlieka tik iš dalies, kadangi pabiros, nei piktžolės nedygsta, o laukas – snaudžia“, – sakė dr. V. Freiza. Kovai su daugiametėmis piktžolėmis mokslininkas rekomenduoja naudoti plataus veikimo herbicidus, vienmetėms piktžolėms ir pabiroms – labiau taikyti mechanines priemones.

Ariantiems dirvą ūkininkams patariama atkreipti dėmesį į žemės dirbimo gylį ir armenį. „Ruošiantis žieminių kultūrų sėjai dirvožemį reikėtų suarti giliaus. Ūkininkai turėtų atkreipti dėmesį į armenį. Vidurio Lietuvoje armuo galėtų būti 20 – 25 cm. Rekomenduojama kaitalioti ir arimo gylį. Todėl vienais metais patariama dirvą arti nuo 22 cm iki 24 cm. Kitais metais ją reikėtų arti sėkliau. Tuomet nebus pavojaus, kad susidarys arimo padas. Arimo padas – arimo trūkumas. Norint jo išvengti, reikia keisti arimo gylį, kasmet nearti tuo pačiu gyliu“, – aiškino dr. V. Freiza.

Gerasartojas – garbės reikalas

Kalbėdamas apie arimo kokybę, LAMMC Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas sakė, kad ji yra stipriai pažengusi. „Rudenį važiuojant pro laukus matyti, kad daugumoje laukų dirvos suariamos gerai. Ankstesniais metais pastebėdavo gilius tarpvagius, nesuverstas riekes. Dabar to nėra. Riekės guli viena šalia kitos, piktžolių nėra, šiaudų taip pat nematyti. Gerą įtaką žemės dirbimui padarė ir tai, kad ūkiai turi įsigiję naujus apverčiamuosius 5 – 6 ir daugiau korpusų plūgus. Ariant šiais plūgais laukuose nebelieka aukštų sumestinių, nebėra tuščių išmestinių“, – sakė mokslininkas. Laukas pradedamas arti nuo vieno pakraščio ir užbaigiamas kitame. Ir darbas spartus, ir darbo kokybė gera. Dr. V. Freiza pašmaikštavo, kad plūgas yra plūgas, todėl, koks jis bebūtų geras, pats, deja, nearia. Reikia artojo, kuris mokėtų su juo dirbti. „Visais laikais geras artojo darbas buvo ne tik gerbiamas, bet pats artojas skatinamas (taip pat ir finansiškai) už kokybišką arimą.Dabartiniai ūkių savininkai retai patys aria laukus. Dažniau tai daro kiti – samdyti darbuotojai. Manau, kad kiekvieno ūkio savininko garbės reikalas – turėti gerą artoją ir kad apie jį žinotų ne tik kaimynai, bet ir didesnis žemdirbių būrys“, – sakė mokslininkas.

Informacija: 2015 m. rugpjūčio 5 d. „Valstiečių laikraštis“ Nr. 63 (9495), žurnalistė Jolita Žuruskienė