Istorijos ratas apsisuko ir sugrąžino Lietuvą į šimtametę praeitį – 1918 m. atsikūrusiai valstybei irgi didelį rūpestį kėlė žemės rinkos būklė. Sustiprėjusi šalis stambių surusėjusių, caro valdžios pasiilgusių arba lenkų legionuose prieš Lietuvą kariavusių dvarininkų žemes tada išdalijo savo kariams savanoriams, už Lietuvą kraują liejusiems. Gal ir dabar tuos plotus, kurie viršija leistinus 500 ha, valstybė turėtų išpirkti ir palankiomis sąlygomis skirti šauktiniams savanoriams, jauniesiems ūkininkams?
Jaunimas laukia visokios pagalbos
Lengvatos, kurias valstybė suteikia kariuomenės savanoriams, dabar visiškai miestiškos – 15 proc. ar 30 proc. didesnės karių skatinamosios išmokos, 50 proc. pigesnės studijos aukštosiose mokyklose, statutinių valstybės tarnautojų karjeros galimybės. Kaimo jaunimo, jaunųjų ūkininkų tokios privilegijos neskatina (kaip dabar madinga sakyti – nemotyvuoja) savanoriškai stoti į kariuomenę. Kas kita būtų atitarnavusiems šauktiniams savanoriams gauti žemės ir finansinę paramą ūkiams įkurti. Pavyktų nušauti du kiškius – padidinti kariuomenės mobilizacinį rezervą ir atjauninti kaimus.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininko Vytauto Buivydo nuomone, bet kokia pagalba jauniesiems ūkininkams yra pageidaujama ir naudinga.
Butaforiniai kaimai
„Tai būtų lengvatiniai kreditai, daugumai jaunųjų ūkininkų pasiekiamos europinės lėšos, galimybė gauti paramą ir tokiu atveju, kai jaunimas savo žemės neturi, ją nuomoja. Dar prisimename tuos laikus, kai jaunieji ūkininkai galėjo tikėtis paramos įsikurti valdydami tik didesnius nei 40 ha ūkius. O vidutinė mūsų organizacijos narių valda – 10 ha.
Esame tikrieji besikuriantys ūkininkai, pradedantys nuo mažiausių plotų.
Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus neseniai pasakė, kad kaimo pagrindas, atrama – jaunieji, šeimų ūkininkai ir gamtą tausojantys ūkiai. Išnyks jie, kaime liks vien elitas. Dvarininkai. O provincijoje riogsos tik vasarkaimiai, žemės ūkiu norintiems verstis žmonėms neįdomios atostogų ir pramogų vietos. Arčiau miestų tokie butaforiniai kaimai jau atsirado“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė V. Buivydas.
Žino, kaip išugdyti patriotus
Jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vadovas žino patikimą būdą, kaip išugdyti kaimo patriotus.
„Gavęs Europos Sąjungos (ES) ir nacionalinę paramą, jaunasis ūkininkas mažiausiai penkerius metus „nusėda“ kaime, susidomi vietos bendruomenių veikla, sukuria šeimą. Dabar kaimo jaunimui nėra sąlygų tvirtai atsistoti ant kojų. Štai Lenkijos jauniesiems ūkininkams, dalyvaujantiems ūkių modernizavimo programų atrankos konkursuose, suteikiama pirmumo balų. Žinoma, būdami nedideli, nesiverčiame augalininkyste. Gyvulininkystės, javų ūkiams reikia daug žemės. O mes, jaunieji, kelių, keliolikos, keliasdešimties hektarų ūkiuose auginame daržoves, uogas, imamės alternatyvių verslų. Išlaikome savo šeimas ir galime pasiūlyti darbo kitiems. 20 ha šilauogių ūkis pagal sukuriamą pridedamąją vertę prilygtų 1 000 ha augalininkystės valdai“, – aiškino Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas V. Buivydas.
Žemės reformos tikslai
1919–1939 m. žemės reformos tikslas buvo atsilyginti pirmiesiems kariams savanoriams, išdalyti dvarams priklausiusią žemę bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Rusijos carui 1861 m. panaikinus baudžiavą ir numalšinus 1863 m. sukilimą valstiečiai buvo paleisti pliki, basi.
Iki reformos, kuri faktiškai įsibėgėjo 1921–1923 m., dvarų valdos siekė 1384 tūkst. ha, užėmė apie 26 proc. Lietuvos teritorijos. Po Pirmojo pasaulinio karo dalis dvarų buvo apleisti ar sunaikinti savininkams pabėgus iš Lietuvos. Tokias valdas buvo lengviau nusavinti. Valstybė perėmė daugiau nei 75 proc. dvarininkų žemių, savininkams palikta apie 82,7 tūkst. ha.
Iš suvalstybintos žemės buvo sudaromi iki 20 ha (dvidešimties dešimtinių arba valako dydžio) sklypai.
Kariams, šauliams ir partizanams
1922 m. Žemės reformos įstatymas garantavo pirmenybę gauti žemės bežemiams ir mažažemiams kariams, „kurie savo noru arba Lietuvos Vyriausybės šaukiami stojo kariuomenėn ginti nepriklausomybės nuo priešininkų, nebuvo teismo baudžiami, ištikimai ištarnavo ligi karo pabaigos ir demobilizacijos“. O sužeisti, netekę sveikatos, į atsargą paleisti kariai, nukautųjų ir mirusiųjų tėvynės gynėjų šeimos gaudavo žemės anksčiau už kitus karius. Už gautus sklypus nereikėdavo atsilyginti tiems kariams, kurie Lietuvos Vyriausybės 1918 m. gruodžio 28 d. pašaukti savo noru stojo Lietuvos kariuomenėn, narsiai kovojo arba buvo sužeisti.
Kiekvieno kario besikuriančiam ūkiui valstybė duodavo vienkartinę pašalpą „iki 100 medžių nuo 27 ligi 40 centimetrų drūtumo, taip pat sėklos ligi 10 centnerių žieminių ir 16,3 centnerių vasarinių javų“. Be to, žemės gavo šauliai ir partizanai.
Svarbiau pilietinis sąmoningumas
„Laikai pasikeitė. Rusijos imperijos ilgiau nei šimtmetį engtiems paprastiems lietuviams 1918 m. reikėjo aiškiai suprantamos paskatos, žemdirbių tautos labai trokštamos privilegijos, kad jie stotų ginti vos atsikūrusios savo valstybės. Dabar mes juk pabrėžiame pilietinio sąmoningumo svarbą, svarstome apie visuotinę karo prievolę bei tokias ginkluotąsias pajėgas, į kurias būtų šaukiamos ir moterys“, –„Ūkininko patarėjui“ kalbėjo krašto apsaugos ministro įsakymu sudarytos Karo prievolininkų prašymų atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nagrinėjimo komisijos pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Audrius Šimkus.
Iš savo patirties A. Šimkus tvirtina, kad karinė tarnyba visapusiškai naudinga – ugdo discipliną, pareigą, atsakomybę, veiklumą, skatina tobulėti ir padeda siekti pergalių.
Silpnas kūnas, bet tvirta dvasia
„Izraelyje net prikaustyti prie vežimėlio neįgalieji apsivelka kario uniformą, tarnauja personalo skyriuje. Žydų jaunimas vidurinę mokyklą baigia anksčiau už Lietuvos abiturientus. Ir iškart eina tarnauti į kariuomenę. Lietuvoje – kitaip. O juk mūsų Konstitucija nurodo, kad kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga – ginti tėvynę. Tie, kurių fiziniai duomenys tinkami, – frontuose, jeigu prireiks. Neįgalieji pajėgtų karių bylas tvarkyti, uniformas, ginklus registruoti ir naujokams dalyti, moterims atsirastų darbo karinių vienetų viešųjų ryšių skyriuose, kunigai, kapelionai suteiktų kariams dvasinius patarnavimus. Nuo mažumės auklėkime savo vaikus tėvynės gynėjais“, – ragino aktyvus savanorystės propaguotojas dr. A. Šimkus.
Mechaniškai kopijuoti neįmanoma
Dr. Gediminas VASKELA
Istorikas
Tarpukariu dvarų žemės buvo nacionalizuotos, o ne išpirktos. Mūsų valstybė konfiskavo rusų valdžios 1863 m. ir 1904 m. rusifikacijos sumetimais kolonistams išdalytas žemes, nusavino dvarus iš privačių savininkų ir jų įpėdinių, tarnavusių Pavelo Bermonto-Avalovo ar Jevgenijaus Virgoličiaus (Rusijos Vakarų savanorių armijos, 1919 m. užėmusios dideles Vakarų ir Šiaurės Lietuvos teritorijas, vadų – red. past.) ginkluotuose būriuose, lenkų kariuomenėje, kenkusių Lietuvos nepriklausomybei. Aišku, kad tų laikų reformos mechaniškai perkelti į dabartinę Lietuvą negalima, neįmanoma.
Savanoriai buvo tik dalis gavusiųjų žemės, bet ne dauguma. 10,2 tūkst. savanorių gavo vos 18 proc. 1919–1926 m. išdalytų sklypų, o 1927– 1931 m. – 54 procentus.
Žemė pagal tam tikrus kriterijus buvo suteikta valstiečiams, valdžiai išnagrinėjus jų prašymus. Daug žmonių neturėjo, laukė ir troško žemės. Tuometis šūkis – „Žemė tiems, kas ją dirba“.
Reforma kartu su kitais objektyviais ir subjektyviais veiksniais labai paspartino Lietuvos agrarinę pažangą. Pramonės, prekybos ir transporto plėtra Lietuvoje buvo spartesnė negu agrarinio sektoriaus, bet žemės ūkio produktų eksportas didėjo dar greičiau – nepriklausomo gyvenimo pabaigoje uždirbdavo 2/3 Lietuvos eksporto pajamų. Labai daug šių lėšų valstybė panaudojo pramonei atkurti. Žemės ūkio produktų gamyba ir eksportas didėjo gyvulininkystės sąskaita, bet persiorientuoti į gyvulių ir pieno ūkį Lietuvos žemdirbiams nebuvo lengva.
Reforma dešimtis tūkstančių kumečių ir bežemių aprūpino pačiu vertingiausiu tais laikais nekilnojamuoju turtu, padarė juos smulkiaisiais savininkais. O savininkams sunkus darbas ir nepritekliai jau nebėra vien lemtis.
Dabar Lietuvoje ūkininkauja daug mažiau žmonių, priartėjome prie ES vidurkio. Pasikeitė ir stambaus ūkio samprata. Šiandien juridiniams ir fiziniams asmenims gali priklausyti iki 500 ha žemės. O Pirmoji Lietuvos Respublika nusavintų žemių savininkams paliko 80 ha minimumą, 1929 m. padidino jį iki 150 ha.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
ŪP korespondentas