Naujausias Y kartos svajonių darbas? Ūkininkavimas

laukai2Padėkos dieną, kai Amerika sėda prie gausiausių ir svarbiausių vaišių metuose, The Washington Post parašė apie tai, už ką turėtų būti dėkingas kiekvienas – vis daugiau naujo tūkstantmečio gyventojų imasi ūkininkavimo.

Ir tikrai, pirmą kartą per ilgus metus vis daugiau jaunų amerikiečių bėga iš miestų pakilę nuo darbo stalų, kad apsėtų laukus ir išravėtų daržus. Tiesą sakant, tik antrą kartą per ištisą šimtmetį išaugo trisdešimt penkerių metų ir jaunesnių ūkininkų skaičius.

Išties gera ir stebinanti žinia.

Gera ne tik todėl, kad senstantiems Amerikos ūkininkams labai reikia pastiprinimo, bet ir todėl, kad šalies žemės ūkio kraštovaizdis po truputį kito – iš nedidelių vietinių šeimos ūkelių augo iki didžiulių komercinių ūkių, kuriuos Y kartos ūkininkai dabar nusiteikę keisti.

Stebinanti žinia ne tik dėl to, kad trečio tūkstantmečio žmonės neva garsėja tingumu ir nenoru imtis sunkaus fizinio darbo, be kurio žemės ūkyje neišsiversi, bet ir todėl, kad konkuruodami su milžiniškais komerciniais ūkiais mažieji ūkeliai labiau nei bet kada jaučiasi nereikalingi ir neatsiperka.

Tačiau labiausiai stebina tai, kad naujojo tūkstantmečio ūkininkai turi universitetų diplomus ir negali pasigirti žemės ūkio specialisto išsilavinimu ar patirtimi. Paprastai žmogus ūkininkauja, nes jo šeima ūkininkauja, o senais laikais studijos koledže reiškė bilietą iš šeimos ūkio.

Tai kodėl taip staiga užderėjo į laukus išsiruošusių universitetus baigusių dvidešimtmečių ar kiek vyresnių ūkininkų naujokų?

Net nekyla abejonių, kad iš dalies dėl noro matyti gyvenimą ir gyvastį, dėl noro būti gyvybės sūkuryje ir patiems jaustis gyviems. Tikrai niekas nepraleido tiek laiko sėdėdamas ir spoksodamas į negyvą išmaniųjų telefonų, kompiuterių, iPadų ar kitokių įrenginių švieselę, kiek trečiojo tūkstantmečio žmonės.

Trečiojo tūkstantmečio žmonės – ekranų, interneto, informacijos ir technologijų karaliai ir karalienės. Jie – geriausiai išsilavinę visų laikų gyventojai, jie – proto, o ne kūno žmonės, linkę dirbti darbus, reikalaujančius smegenų, o ne raumenų jėgos, jie – turbūt pirmi kada nors gyvenę žmonės, kuriems išgyventi reikia tiek mažai fizinių pastangų.

Aišku, iš dalies ūkininkavimas patrauklus, nes tai galimybė išvengti sėdimo darbo, kuriam daugelis yra pasmerkti; rankų darbas laukuose yra tarsi būdas subalansuoti fizinį ir protinį gyvenimą, tarsi galimybė patirti jaunystės galią ir energiją, kurią slopina gyvenimas tarp keturių biuro sienų. Nieko keista, jog kai kurie naujojo tūkstantmečio žmonės nori padirbėti rankomis, o ne vien nykščiais, kūnais, o ne vien smegenimis.

Daugeliui gyvenimas ūkyje turbūt suprantamas kaip paprastumo ir minimalizmo sinonimas, kaip gyvenimo būdas, prisidedantis prie trečio tūkstantmečio žmonių skatinamo mažų namelių judėjimoProfesinės nepriklausomybės ir autonomiškos darbo vietos trokštančiai kartai traktoriaus rakteliai gali būti priemonė, leidžianti pradėti dirbti pačiam sau.

Kas ekologiškai sąmoningiausiai ir aktyviausiai kartai gali būti natūraliau, nei grįžti į gamtą ir dirbti žemę? Naujojo tūkstantmečio žmonėms ūkininkavimas nėra tik galimybė fiziškai susisieti su žeme; jie mąsto ir apie platesnę vertybėmis grįstą misiją, ir to pasaulis dar niekada nėra matęs.

Kažkada maisto buvo užsiauginama siekiant galimybės išlikti ir išmaitinti savo šeimą arba galvojant apie verslą ir pinigus. Bet dabar daugelis jaunų amerikiečių auginasi maistą tam, kad patirtų kitoniškumą, kad padarytų pareiškimą ar kokį nors poveikį.

Ūkininkavimui jie suteikia naujų prasmės klodų, sureikšmina žemdirbystę ir jos imasi mąstydami apie sveikatą, visuomenės ar aplinkos vertybes, o ne tik galvodami apie tai, kaip fiziškai ar finansiškai išlikti.

Turint omenyje naujojo tūkstantmečio žmonių požiūrį į tai, ką jie valgo, niekuo nereikėtų stebėtis. Maistas jiems nėra tik maistas; maistas – tarsi kalba, padedanti bendrauti ir užmegzti santykius. Tai karta, socialiniuose tinkluose skelbianti gausybę maisto nuotraukų, perkanti brangius avokado skrebučius nebijodama bankrutuoti; tai maistą be glitimo vertinanti veganų karta, kuriai maistas, kurį ji valgo arba nevalgo, padeda rasti draugų, susivokti tapatybės ar moralės požiūriu. Tai karta, užaugusi bežiūrėdama „Superdidelį aš“ ir „Maistą Inc.“, ir dabar primygtinai skatinanti maisto prekių parduotuves tiekti be trąšų užaugintus vietinius ekologiškus nemodifikuotus kopūstus.

Daugeliui trečio tūkstantmečio žmonių, gerai tai ar blogai, maistas yra statusas, tapatumas, etika, aktyvi veikla ir būdas užmegzti santykį ne tik su kitais, bet ir su savo pačių vertybėmis. Jaunieji Amerikos žemdirbiai ne vieninteliai džiaugsis savo darbo vaisiais; po truputį, bet užtikrintai naujojo tūkstantmečio jaunimo ūkininkavimo praktika ir jų auginamas maistas ims veikti vietines bendruomenes, paskui – visą šalį, kol galbūt kada nors ir visą pasaulį. Savaime suprantama, trečio tūkstantmečio ūkininkų požiūriu, čia ir slypi visa esmė.

Inf. https://y-news.lt/naujausias-y-kartos-svajoniu-darbas-ukininkavimas/

1128 Total Views 4 Views Today