Kaimo virsmas – smulkiuosius ūkininkus keičia stambieji

IMG_4154Jei kiltų karas, didelių nuostolių Lietuva nepatirtų. Visi smulkieji ūkininkai, jei tokių dar būtų, išeitų į karą, o stambieji liktų prie žemės kariuomenei maistą gaminti. Jų pagaminamos produkcijos šalies poreikiams pakaktų sočiai. Tai, žinoma, juodas humoras. Tačiau pažvelgus į šalies žemės ūkio struktūrą, kur ir kiek produkcijos gaminama, kokia technika ir kiek chemijos naudojama, susidaro įspūdis, kad mažažemiai jau gali sau eiti šunims šėko pjauti, niekas jų nepasigenda. Stambiųjų ūkininkų azimutas nustatytas labai aiškiai: gaminti kuo daugiau, kuo pigiau, patenkinti alkstančiųjų rinkas.

Mažažemių gretos retėja
Iš Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pateiktų duomenų matyti, kad, didėjant bendram deklaruotų žemių plotui, pareiškėjų skaičius mažėja. Antai 2012 m. 2,78 mln. ha deklaravo 159,4 tūkst. pareiškėjų, o 2017 m. skaičiai atitinkamai 2,89 mln. ir jau 130,6 tūkst. Pareiškėjų, kitaip sakant, smulkiųjų ūkininkų ar ūkininkėlių, sumažėjo beveik 30 tūkst.
Gilinantis detaliau aiškėja, kad praėjusiais metais mažiau nei pusė procento visų žemės valdytojų deklaravo po 500 ha ir daugiau, iš viso atsiriekdama 18,5 proc. šalies žemės ūkio naudmenų. Mažiau nei du procentus sudarė deklaravusieji daugiau kaip po 200 ha, arba 37 proc. šalies žemių.
O jei įskaičiuotume ir nuo 100 ha žemės turinčius ūkininkus, paaiškėtų, kad daugiau kaip pusę šalies žemės turto valdo 4 proc. savininkų. Vaizdžiai tariant, 5 tūkst. ūkininkų turi pusę Lietuvos žemės, 130 tūkst. – likusią pusę. Beveik akivaizdu, kad tuos 130 tūkstančių būtų pravartu siųsti į frontą, o likusieji penki tūkstančiai su Lietuvos žemės ūkiu nesunkiai susitvarkys.

Auga lyg ant mielių
Kažkada teko dalyvauti CASE technikos tarptautinėje lauko dienoje Vokietijoje. Galėjai pamanyti, kad į Europą žemės ūkio mašinas atgabenę amerikiečiai militaristinį lauko dienos scenarijų sukūrė atsižvelgdami į istorinę vokiečių dvasią – po lauką važinėjo, o milžiniškas ekranas transliavo tankus primenančią vikšrinę techniką, iš galingų garsiakalbių sklindantys žemės ūkio mašinų garsai priminė pabūklų ar automatinių ginklų salves, javų lauke kombainai rikiavosi tarsi atakai. O iš tikrųjų žemės ūkis šiandien pats savaime yra strateginė verslo sritis, kuri orientuojama ne į kasdienius vietinių gyventojų maitinimosi poreikius, o į globalų pasaulį, į milijonus, jei ne milijardus, alkanų gyventojų, gal ir į ateitį, į galimus pasaulio kataklizmus, sukeltus tiek gamtos, tiek žmonių: karą ar badą, ateivių antpuolį ar susidūrimą su asteroidu…
Ir Lietuvoje žemės ūkio technikos parkas auga lyg ant mielių. Jau minėto Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) lentelėse galima rasti informacijos, kiek žemės ūkio technikos yra kiekvienoje savivaldybėje. Dominuoja ratiniai traktoriai, jų kiekviename rajone yra bent po kelis tūkstančius. Po to – traktoriaus priekabos, puspriekabės, galiausiai javų kombainai, krautuvai, vikšriniai traktoriai. Pavyzdžiui, tokiame žemdirbiškame rajone, kaip Šilalė, praėjusių metų pabaigoje buvo 4 381 ratinis traktorius, 1 448 priekabos, 154 vikšriniai traktoriai, 128 javų kombainai. Jei palygintume su 2013 m. pabaiga, pamatytume, kad nuo tada traktorių skaičius išaugo puse tūkstančio, priekabų – beveik 200, o javų kombainų net keturis kartus.

Didelis – vadinasi, geras?
Šiuolaikiška technika neabejotinai našesnė, bet gal ji daro neigiamą poveikį pačiai dirvai savo svoriu? Pasirodo, nelabai. Nors rašinio autoriui yra tekę girdėti agronomus kalbant, kad nuolatinis sunkios technikos važinėjimas po lauką, ypač galulaukėse, kenkia dirvos struktūrai, kalbintas inžinerijos specialistas tokias baimes paneigė.
„Ne pati stambi technika daro poveikį dirvožemiui, o technologijos pasirinkimas, kaip intensyviai ta technika naudojama, kiek kartų per tą pačią vietą važiuoja. Naudojamos žemo slėgio padangos, jos praplatintos, todėl žemė slegiama ne ką daugiau, kaip seniau su maža technika. Stambios technikos ir užgriebio plotis didesnis, per tą patį lauką ji važiuoja mažiau kartų, vadinasi, mažiau ir sumina. Jokios tragedijos čia nematau“, – „Ūkininko patarėją“ nuramino Plungės žemės ūkio konsultavimo biuro inžinierius konsultantas Gintautas Narmontas.
Tiesa, specialistas pripažino, kad važiuojant melioruotais laukais, kuriuose drenažo kokybė prasta, poveikis gali atsirasti, juo labiau kad melioracijos vamzdeliai ten ir taip išsiklaipę.

Paini chemijos apskaita
Prieš gerą dešimtmetį ūkininkas gerai pagalvodavo, ar jam pirkti brangias trąšas ir augalų apsaugos priemones. Patyręs, kad tai duoda akivaizdžios naudos, šiandien pinigų toms medžiagoms ūkininkas jau nebetaupo, todėl jų pardavimas auga.
Tiesa, ŽŪIKVC statistinėse lentelėse išsamios informacijos apie trąšų sunaudojimą nėra. Skelbiama, kiek trąšų importuota, kiek eksportuota. Pavyzdžiui, vienos gausiausių kategorijų – azoto, fosforo ir kalio turinčių trąšų – praėjusiais metais į Lietuvą įvežta daugiau kaip pusė milijono tonų, nemažai ir išvežta. Tačiau ŽŪIKVC specialistės teigimu, nei iš šitų, nei iš kitų duomenų neįmanoma sužinoti, kiek trąšų realiai sunaudoja Lietuvos ūkininkai.
„Sunku pasakyti, kokia dalis importuotų trąšų lieka Lietuvoje, be to, dalis pagaminama ir vietoje. Seniau buvo ataskaitos forma, kurioje pateikdavome informaciją apie vidaus rinkoje sunaudotas trąšas, tačiau pastaraisiais metais tokios formos nebeliko. Todėl ir tikslių skaičių pasakyti neįmanoma“, – sakė ŽŪIKVC vyriausioji specialistė Asta Ramaškevičienė.
Tad ir nustatyti, kiek chemijos kiekvienais metais Lietuvos ūkininkai suberia į dirvą, neįmanoma. Atrodytų, geresnė padėtis turėtų būti su augalų apsaugos priemonėmis, kurių naudojimą kontroliuoja Valstybinė augalininkystės tarnyba. Tačiau šios tarnybos Agrochemijos skyriaus vedėjas Darius Baškys paaiškino, kad jie tokios statistikos nerenka. Todėl belieka remtis maždaug penkmečio senumo informacija, nurodančia, kad pesticidų (veik­liosios medžiagos) per metus sunaudojama 3,2 tūkst. t.

Kam skaudžiausia?
Didžiausią poveikį šiuolaikiškos technologijos ir galinga technika daro ne žemei ir ne aplinkai, o žmonėms. Sugrįžkime prie pradžioje paminėto skaičiaus – 30 tūkst. sumenkusios ūkininkų armijos. Tai ne šiaip sausas skaičius, už jo slepiasi tikros istorijos, gal net dramos ir praradimai. Kas, kad žmogus pardavė kelis ar keliolika hektarų kitam, stambesniam. Jis prarado ryšį su žeme, jis nebeužsidirba iš jos duonai, galbūt išvyko iš kaimo, o gal ir iš Lietuvos. Arba sėdi prie parduotuvės su alaus bambaliu rankose.
Iškalbingos informacijos galima surasti Statistikos departamento tinklalapyje. Praėjusiais metais Lietuvos miestuose gyveno 1,91 mln. gyventojų, kaime – 0,94 mln. Tuo metu neaktyvių (nedirbančių) 20–64 m. amžiaus gyventojų mieste buvo 172 tūkst., kaime – 137 tūkst. Pavertus tuos skaičius procentais, matyti, kad neaktyvūs darbingo amžiaus kategorijos žmonės kaime sudaro beveik 15 proc. visų kaimo gyventojų, mieste – 9 proc.
Ar tie procesai neišvengiami, ar juos buvo galima suvaldyti, ateityje galbūt išsiaiškins sociologai. Tačiau dabar tai kelia didelių nepatogumų kaimo žmonėms, priverstiems keisti savo gyvenimo įpročius. Aktyviausieji susiranda darbų miestuose arba užsienyje, kiti bando įsukti kokį versliuką, o likusieji pasiduoda nenumaldomai įvykių tėkmei.

Juozas SKRIPKAUSKAS
ŪP korespondentas

http://ukininkopatarejas.lt/kaimo-virsmas-smulkiuosius-ukininkus-keicia-stambieji/?doing_wp_cron=1517846264.0180881023406982421875

782 Total Views 1 Views Today