Praėjusių metų gruodį jauni žmonės, dirbantys ir gyvenan­tys Lietuvos kaime, įsteigė or­ganizaciją – Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungą. Kiek jaunų žmonių dirba kai­me, statistikos nėra, tačiau naujosios organizacijos planai ambicingi – atstovauti visam Lietuvos žemdirbių jaunimui.

Vienas iš naujosios organiza­cijos steigiamojo suvažiavimo iniciatorių Vytautas Buivydas, Šiaulių rajono ŽŪB “Agrowill Žadžiūnai” vadovas, išrinktas vicepirmininku. Jo vadovauja­ma bendrovė pagal darbuoto­jų amžių – jauniausia Lietuvo­je, amžiaus vidurkis – 33 metai. ŽŪB “Agrowill Žadžiūnai” – vienas didžiausių Šiaulių regione pramoninių ūkių – valdo 1950 hektarų žemės, augina kviečius, miežius rapsus, kukurūzus, laiko per 100 galvijų.

V.Buivydas pasakojo, kad šešerius metus jam teko krimsti emigranto duonos Londone. Grįžęs į Lietuvą įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą. 2012 ir 2013 metais jis atstovo šalies ūkininkams Lietuvos žemės ūkio rūmų organizuotoje Baltijos šalių ūkininkų protesto akcijoje Briuselyje. „Išreiškėme pasipiktinimą nesą­žininga bendrąja žemės ūkio politika bei Baltijos šalių žemdirbių diskriminacija. Tą kartą supratau, jog no­rėdamas susikurti visavertį ir pasiturimą gyvenimą savo tėvų ir senelių žemėje turiu imtis aktyvios veiklos, todėl ėmiausi iniciatyvos suburti ne tik Lietuvos jaunuosius ūkininkus, bet ir kaimo jaunimą. Kartu kuriame viziją ir pasiūlymus šalį valdantiems politikams. Lietuvos jaunimas nori būti išgirstas“, – kalbėjo jaunasis ūkininkas.

Investicijos į jaunimą atsipirks

- Ar daug šiandien kaime jaunų žmonių, kurie ten dirba arba turi verslą, susijusį su žemės ūkiu?

- Nėra statistikos, kiek jaunų žmonių, baigusių mokyklas, lieka gyventi kaime arba įgiję išsilavinimą grįžta. Neoficialiais duomenimis, iš tūkstančio jaunų žmonių kaime lieka iki dešimties, o dar mažiau jų dirba že­mės ūkyje.

Valstybė turi investuoti į jaunimą supaprastindama sąlygas investiciniams projektams, suteikti pirmenybę išsinuomoti, įsigyti žemės plotus, turi būti sukurtos palankios galimybės pasinaudoti banko kreditais. Kai­mo plėtra neįmanoma be jaunų žmonių, o investicijos į jaunimą atsipirks su kaupu. Svarbi užduotis politi­kams – sukurti sąlygas, kad kuo daugiau jaunų žmonių pasiliktų kaime. Šiandien Lietuvos kaime kartų kai­ta minimali, kartais atrodo, jog ji net sustojusi.

- Ar jus tenkina ES ir valstybės dėmesys bei parama jauniems žmonėms, kurie nutarė savo gyve­nimą susieti su kaimu?

- Iki šiol valstybės teikiama parama ir dėmesys netenkino, per pastaruosius 10 mūsų šalies narystės Eu­ropos Sąjungoje metų kaime jaunimo tik mažėjo. Šiemet skirstomas 2015-2020 metų biudžetas, vilia­mės, jog dėmesio jaunimui bus skiriama daugiau. Valstybė galėtų būti aktyvesnė remdama jaunus žmo­nes, kurie nori ūkininkauti, ne tik finansine parama, bet ir, pavyzdžiui, suteikdama jiems pirmenybę išsinuo­moti valstybinės žemės.

ES bendroji žemės ūkio politika diskriminuoja Lietuvos ir kitų ES šalių žemdirbius. Lietuva gauna vos 50 proc. ES išmokų vidurkio už deklaruojamus plotus, o 2020 metais susitarta, jog gausime 75 proc. ES vi­durkio. Tačiau turime konkuruoti bendrojoje rinkoje pagal tuos pačius kokybės, gyvulių gerovės reikalavi­mus.

Lietuvos žemdirbiai yra darbštūs, auksarankiai, dirba daug daugiau negu kiti ES šalių ūkininkai, o tai lei­džia kompensuoti išmokų skirtumą ir konkuruoti ES bendrojoje rinkoje. Daugelis mano, jog Europa dalija pinigus už dyką, tačiau taip tikrai nėra. Štai traktorius kainuoja 200-300 tūkst. litų. ES finansuoja 50 proc. sumos, bet ūkininkas savo uždirbtus pinigus atiduoda toms šalims, kurios traktorių gamino. Taip mūsų uždirbtais pinigais skatinama kitų šalių pramonė.

Pritariu žemės ūkio ministro įdėjai skatinti žemdirbiškų profesijų įgijimą papildomu studijų rėmimu. Tačiau turime tiksliai žinoti, kiek ir kokių specialistų trūksta, tada dėlioti krepšelius. Antraip valstybė išleis pinigus, o absolventai, už valstybės pinigus įgiję išsilavinimą, neras darbo ir išvyks dirbti į kitas šalis.

Užsieniečiai jau įkėlė koją

- Ką manote apie referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams?

- Surinkti parašai įrodė, jog politikams reikia mokytis iš ūkininkų, kaip darbus dirbti ne tada, kai yra laiko, o laiku. Kas dabar draudžia Lietuvoje užsieniečiams žemę pirkti? Niekas. Per juridinius asmenis – tik pirk. Tie, kurie šaukia, jog reikia drausti parduoti žemę užsieniečiams, politikoje ne naujokai, bet iki šiol nieko nepadarė, kad sprendimai dėl apribojimo būtų priimti tada, kol tai buvo įmanoma. Dabar jau kiekviename rajone yra užsieniečių, valdančių nemažus žemės plotus, nors įstatymas tai draudžia. Dabar jau net pavo­jinga tokius referendumus rengti, nes tai gresia ES sankcijomis. Vienintelis priimtinas sprendimas – įstaty­muose sudėti saugiklius, kurie užtikrintų, jog įgyta žemė bus naudojama ne spekuliaciniais tikslais.

- Tačiau kai kurie apribojimai nuo spekuliacijos žeme jau žinomi. Antai draudžiama įsigyti žemės ūkio paskirties žemės daugiau nei 500 ha.

- Daugelis jaunųjų ūkininkų gali tik pasvajoti apie 500 hektarų plotą. Puikiai suprantame ūkininkus ir žemės ūkio bendroves, kurios pasiekė tą nustatytą ribą ir nebegali plėstis. Mano nuomone, didelių pramoninių ūkių irgi negalime atsisakyti, jeigu norime išlikti konkurencingi Europoje, juk grūdų konkurencinga kaina ne­išaugins ūkininkas, valdantis iki 10 hektarų. Todėl manau, kad ir smulkus šeimos ūkis, ir vidutinis, ir pra­moninis stambus ūkis turi išlikti. Negalime slopinti nei vieno, nei kito, bet reikia išnaudoti kiekvieno jų speci­fiką. Reiktų suskaičiuoti, kiek kokiame regione galima remti stambius, vidutinius ir smulkius ūkius, kad vis­kas vyktų optimaliai ir kaimas klestėtų. Bet būtina remti tik tuos stambius ūkininkus, kurie ūkininkauja skaidriai, moka mokesčius pagal dirbamus žemės plotus ir gaminamą produkciją. Kaimas atsigautų, o valstybė gautų papildomai pajamų.

www.lzinios.lt informacija