JT atstovas Lietuvai: smulkiesiems ūkininkams gresia išnykimas

file40763209_60bf7a5fJeigu vyriausybės nieko nesiims, smulkiesiems ūkiams gali grėsti išnykimas, nes jie nepajėgs konkuruoti su stambiaisiais žemdirbiais, teigia Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos direktorius Josė Graziano da Silva.

Kalbėdamas apie dalies Lietuvos smulkiųjų ūkių traukimąsi, jis interviu Eltai teigė, kad Vyriausybė dabar turi padaryti pasirinkimą, nulemsiantį kokius ūkius – smulkiuosius ar stambiuosius – ji nori paremti.

„Vyriausybės turi padaryti pasirinkimą, ar jie nori turėti ūkininkus kaimuose, ar nori, kad jie būtų miestuose. Jeigu mes jų dabar neparemsime, ypač smulkiųjų, jie nesugebės konkuruoti su didžiaisiais. Ir ES didieji ūkininkai gauna daugiausia paramos, nes principas yra toks, kad parama yra produktui, o ne ūkininkui. Tai ima keistis“, – interviu Eltai sakė Vilniuje viešėjęs J. Graziano da Silva.

Tačiau, pasak jo, Lietuva neturi maisto švaistymo tradicijos, o vieno lietuvio per metus iššvaistomi 56 kilogramai maisto, palyginti su ES vidurkiu, yra nedidelis skaičius.

- Kokie maisto švaistymo atvejai yra dažnesni – švaistymas namų ūkiuose ar atvejai, kai prekybos centrai atsikrato per didelio kiekio atsivežtų produktų?

- Priklauso nuo regiono, ES apie pusė maisto iššvaistoma namų ūkiuose. JAV ir Kanadoje daugiausia iššvaisto prekybos centrai. Kituose regionuose, besivystančiose, neturtingose šalyse, pavyzdžiui, Afrikoje, maistas yra prarandamas prieš pasiekiant miestus ar prekybos centrus. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje pagrindinis maisto šaltinis yra kukurūzai, o tai yra maistas, kurį puola vabzdžiai, žiurkės ir kiti gyvūnai. Dėl infrastruktūros stokos, kuri padėtų ūkininkams išlaikyti maistą, svarbiausia šių kukurūzų dalis yra prarandama prieš jiems paliekant ūkius

- Kaip maisto švaistymo problema atrodo Baltijos šalyse?

- Tai nėra tokia didelė problema kaip kituose regionuose, nes šis aspektas priklauso nuo šalies kultūros. Beveik visos šalys buvo paveiktos karo, didelių sausrų ir kitų įtakų, kurios sumažino prieinamumą prie maisto. Šalys turėjo atrasti daug priemonių, kurios padėtų išsaugoti jų turimus išteklius. Taigi, dabar yra tradicijos laikyti maistą puoduose ar kitur, darome daug dalykų, kuriuos darė mūsų močiutės, kad išlaikytume maistą. Iš esmės šis žinojimas, kaip tai daryti, yra paveldas.

Jūs taip pat turite šaltas žiemas, kurios verčia užkonservuoti maistą tam laikotarpiui, kai maistas negalės būti auginamas. Taigi, taip išsivystė kultūra, mažinanti maisto švaistymą, palyginti su kitomis šalimis, pavyzdžiui, mano gimtąja Brazilija, kur gali auginti maistą visus metus. Ir mes iššvaistome jo daug daugiau. Duosiu pavyzdį, labai būdingą mano šaliai. Paprastai mes valgome tik baltą kalafiorų dalį. Prieš parduodant nuimami ir išmetami lapai. Tačiau ta išmetama dalis yra daug sveikesnė ir turinti daugiau vitaminų nei baltoji dalis. (…) Anksčiau Brazilijoje eidavau į parduotuvę anksti, kad nusipirkčiau kalafiorų prieš jiems nuimant lapus. Vieną kartą atėjau vėlai ir jie jau turėjo tik kalafiorus su baltąja dalimi ir be lapų. Paprašiau merginos, kuri ten dirbo, leidimo juos pasiimti. Kitą savaitę tokiomis pačiomis aplinkybėmis grįžau į tą pačią parduotuvę ir pardavėja davė man vieną kalafiorą, manydama, kad neišgaliu nusipirkti jo, taigi imu tik lapus. Turėjau jai paaiškinti, kad man svarbiausia dalis buvo lapai. Tai tipiškas scenarijus.

- Statistika rodo, kad vienas Lietuvos gyventojas per metus iššvaisto 56 kilogramus per metus. Ar tai didelis skaičius ir ką daryti, kad jį sumažintume?

-Jei šis skaičius teisingas, tai jūs esate daug žemiau nei ES vidurkis. ES skaičiai yra apie 176-180 kilogramų vienam žmogui per metus. Taigi tai daug mažesni nei ES skaičiai, o jei žiūrėsime pasaulio mastu, jie dar mažesni. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuva tvarkosi gerai.

- Ar mūsų visuomenė yra pakankamai empatiška, kai kalbame apie tendencijas nesuvartotą, bet dar tinkamą maistą atiduoti neturtingiesiems?

- Nemanau, jog ši žinutė, kad nepanaudojamą maistą turime atiduoti vargšams, yra gera. Neturtingi žmonės taip pat turi orumą, įpročius ir teises, todėl neturėtume švaistomo maisto atiduoti jiems. Reikia mąstyti apie tai, kaip sumažinti klimato atšilimą, daryti taip, kad daugiau žmonių turėtų priėjimą prie maisto, galėtų jį vartoti ir taip sumažėtų badas. Tai yra per se. Nereikia atiduoti maisto neturtingiems žmonėms norint parodyti, kad kuriame kažkokią pridėtinę vertę.

- Lietuvoje kai kurie ūkių sektoriai pamažu traukiasi, vienas iš tokių yra pieno sektorius. Jūsų požiūriu, ar tai normalus procesas, jog mažieji nyksta, o į jų vietą stoja didieji ūkiai?

- Agrokultūrinis modelis, kurį turime, ir technologijos, kuriomis naudojamės nuo žaliosios revoliucijos, remia stambiuosius ūkius: jei tu didesnis, tu efektyvesnis. Tačiau dabar pradėjo atsirasti naujų technologijų, tarp jų IT, kurios nebūtinai sureikšmina tik didelius ūkius, bet atvirkščiai – mažus. Ir tai didina galimybes mažesniems ūkiams konkuruoti su didesniais.

Dabar esame perėjimo procese. Kai kuriems sektoriams, tarp jų ir pieno, yra svarbesnis dydis: jei turi 1000 karvių, esi efektyvesnis nei turėdamas 10 karvių. Tai yra pavyzdys, kaip išnaudojamos tradicinės technologijos, kurioms svarbus dydis. Tačiau, aš manau, kad vyriausybės turi padaryti pasirinkimą, ar jie nori turėti ūkininkus kaimuose, ar nori, kad jie būtų miestuose. Jeigu mes jų dabar neparemsime, ypač smulkiųjų, jie nesugebės konkuruoti su didžiaisiais. ES didieji ūkininkai gauna daugiausia paramos, nes principas yra toks, kad parama yra produktui, o ne ūkininkui. Tai ima keistis, Europos žemės ūkio komisaras pasiekė didelės pažangos su savo paskutine reforma, pabrėžiančia ūkininką, o ne jo pagaminamą kiekį maisto.

Inf. https://m.delfi.lt/agro/article.php?id=78119665

Kalbėdamas apie dalies Lietuvos smulkiųjų ūkių traukimąsi, jis interviu Eltai teigė, kad Vyriausybė dabar turi padaryti pasirinkimą, nulemsiantį kokius ūkius – smulkiuosius ar stambiuosius – ji nori paremti.

„Vyriausybės turi padaryti pasirinkimą, ar jie nori turėti ūkininkus kaimuose, ar nori, kad jie būtų miestuose. Jeigu mes jų dabar neparemsime, ypač smulkiųjų, jie nesugebės konkuruoti su didžiaisiais. Ir ES didieji ūkininkai gauna daugiausia paramos, nes principas yra toks, kad parama yra produktui, o ne ūkininkui. Tai ima keistis“, – interviu Eltai sakė Vilniuje viešėjęs J. Graziano da Silva.

Tačiau, pasak jo, Lietuva neturi maisto švaistymo tradicijos, o vieno lietuvio per metus iššvaistomi 56 kilogramai maisto, palyginti su ES vidurkiu, yra nedidelis skaičius.

- Kokie maisto švaistymo atvejai yra dažnesni – švaistymas namų ūkiuose ar atvejai, kai prekybos centrai atsikrato per didelio kiekio atsivežtų produktų?

- Priklauso nuo regiono, ES apie pusė maisto iššvaistoma namų ūkiuose. JAV ir Kanadoje daugiausia iššvaisto prekybos centrai. Kituose regionuose, besivystančiose, neturtingose šalyse, pavyzdžiui, Afrikoje, maistas yra prarandamas prieš pasiekiant miestus ar prekybos centrus. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje pagrindinis maisto šaltinis yra kukurūzai, o tai yra maistas, kurį puola vabzdžiai, žiurkės ir kiti gyvūnai. Dėl infrastruktūros stokos, kuri padėtų ūkininkams išlaikyti maistą, svarbiausia šių kukurūzų dalis yra prarandama prieš jiems paliekant ūkius

- Kaip maisto švaistymo problema atrodo Baltijos šalyse?

- Tai nėra tokia didelė problema kaip kituose regionuose, nes šis aspektas priklauso nuo šalies kultūros. Beveik visos šalys buvo paveiktos karo, didelių sausrų ir kitų įtakų, kurios sumažino prieinamumą prie maisto. Šalys turėjo atrasti daug priemonių, kurios padėtų išsaugoti jų turimus išteklius. Taigi, dabar yra tradicijos laikyti maistą puoduose ar kitur, darome daug dalykų, kuriuos darė mūsų močiutės, kad išlaikytume maistą. Iš esmės šis žinojimas, kaip tai daryti, yra paveldas.

Jūs taip pat turite šaltas žiemas, kurios verčia užkonservuoti maistą tam laikotarpiui, kai maistas negalės būti auginamas. Taigi, taip išsivystė kultūra, mažinanti maisto švaistymą, palyginti su kitomis šalimis, pavyzdžiui, mano gimtąja Brazilija, kur gali auginti maistą visus metus. Ir mes iššvaistome jo daug daugiau. Duosiu pavyzdį, labai būdingą mano šaliai. Paprastai mes valgome tik baltą kalafiorų dalį. Prieš parduodant nuimami ir išmetami lapai. Tačiau ta išmetama dalis yra daug sveikesnė ir turinti daugiau vitaminų nei baltoji dalis. (…) Anksčiau Brazilijoje eidavau į parduotuvę anksti, kad nusipirkčiau kalafiorų prieš jiems nuimant lapus. Vieną kartą atėjau vėlai ir jie jau turėjo tik kalafiorus su baltąja dalimi ir be lapų. Paprašiau merginos, kuri ten dirbo, leidimo juos pasiimti. Kitą savaitę tokiomis pačiomis aplinkybėmis grįžau į tą pačią parduotuvę ir pardavėja davė man vieną kalafiorą, manydama, kad neišgaliu nusipirkti jo, taigi imu tik lapus. Turėjau jai paaiškinti, kad man svarbiausia dalis buvo lapai. Tai tipiškas scenarijus.

- Statistika rodo, kad vienas Lietuvos gyventojas per metus iššvaisto 56 kilogramus per metus. Ar tai didelis skaičius ir ką daryti, kad jį sumažintume?

-Jei šis skaičius teisingas, tai jūs esate daug žemiau nei ES vidurkis. ES skaičiai yra apie 176-180 kilogramų vienam žmogui per metus. Taigi tai daug mažesni nei ES skaičiai, o jei žiūrėsime pasaulio mastu, jie dar mažesni. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuva tvarkosi gerai.

- Ar mūsų visuomenė yra pakankamai empatiška, kai kalbame apie tendencijas nesuvartotą, bet dar tinkamą maistą atiduoti neturtingiesiems?

- Nemanau, jog ši žinutė, kad nepanaudojamą maistą turime atiduoti vargšams, yra gera. Neturtingi žmonės taip pat turi orumą, įpročius ir teises, todėl neturėtume švaistomo maisto atiduoti jiems. Reikia mąstyti apie tai, kaip sumažinti klimato atšilimą, daryti taip, kad daugiau žmonių turėtų priėjimą prie maisto, galėtų jį vartoti ir taip sumažėtų badas. Tai yra per se. Nereikia atiduoti maisto neturtingiems žmonėms norint parodyti, kad kuriame kažkokią pridėtinę vertę.

- Lietuvoje kai kurie ūkių sektoriai pamažu traukiasi, vienas iš tokių yra pieno sektorius. Jūsų požiūriu, ar tai normalus procesas, jog mažieji nyksta, o į jų vietą stoja didieji ūkiai?

- Agrokultūrinis modelis, kurį turime, ir technologijos, kuriomis naudojamės nuo žaliosios revoliucijos, remia stambiuosius ūkius: jei tu didesnis, tu efektyvesnis. Tačiau dabar pradėjo atsirasti naujų technologijų, tarp jų IT, kurios nebūtinai sureikšmina tik didelius ūkius, bet atvirkščiai – mažus. Ir tai didina galimybes mažesniems ūkiams konkuruoti su didesniais.

Dabar esame perėjimo procese. Kai kuriems sektoriams, tarp jų ir pieno, yra svarbesnis dydis: jei turi 1000 karvių, esi efektyvesnis nei turėdamas 10 karvių. Tai yra pavyzdys, kaip išnaudojamos tradicinės technologijos, kurioms svarbus dydis. Tačiau, aš manau, kad vyriausybės turi padaryti pasirinkimą, ar jie nori turėti ūkininkus kaimuose, ar nori, kad jie būtų miestuose. Jeigu mes jų dabar neparemsime, ypač smulkiųjų, jie nesugebės konkuruoti su didžiaisiais. ES didieji ūkininkai gauna daugiausia paramos, nes principas yra toks, kad parama yra produktui, o ne ūkininkui. Tai ima keistis, Europos žemės ūkio komisaras pasiekė didelės pažangos su savo paskutine reforma, pabrėžiančia ūkininką, o ne jo pagaminamą kiekį maisto.

 

569 Total Views 1 Views Today