Iš kaimo išeiti, kad į jį grįžtum

Gera pradžia – pusė darbo: valstybė, skirstydama studijų krepšelius, prisiminė provincijos vaikus

Aleksandro Stulginskio universiteto akademinė bendruomenė džiaugiasi pirmosiomis kregždėmis – šalies Vyriausybė pradėjo taisyti 2009 metų mokslo reformos klaidas. Vasario 12 d. Vyriausybės posėdyje nutarta nuo 100 iki 175 padidinti universitetinių žemės ūkio, miškininkystės, maisto krypčių studijų krepšelių skaičių. Tad kitais mokslo metais galimybę patekti į valstybės finansuojamas vietas turės beveik dvigubai daugiau ASU bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos pirmakursių – būsimų agronomų, miškininkų, veterinarų, agroenergetikos, vandens bei žemės ūkio mechanikos inžinierių – nei patekdavo pastaraisiais metais.

Dėl mokslo reformos labai kenčia kaimiškų vietovių jaunuoliai: vieniems tenka brangiai mokėti už miškininkystės, agronomijos, kitas su žemės ūkiu susijusias universitetines studijas, kiti nė svajoti apie jas negali, nes neturi lėšų.
„Tokia situacija socialiai neteisinga. Džiugu, kad Vyriausybė pradėjo ją gerinti“, – teigia ASU rektorius prof. dr. Antanas Maziliauskas, vildamasis, kad valstybė ateityje finansuos bent du trečdalius jo vadovaujamo universiteto studijų vietų.

„Didžiausi protai kilę iš kaimo! Kaimas visada atnaujindavo šalies žmogiškuosius išteklius – ir kai didelė tautos dalis emigravo 1930-aisiais, ir kai pasitraukė arba buvo ištremta po 1940 metų. Ačiū Dievui bei gamtai, kad kaime gausiai „tebedygsta“ šviesūs protai. Tad jei norime, kad klestėtų mūsų žemės ūkis, o ir visa šalis, būtina naikinti kliūtis, kurios trukdo kaimo vaikams tapti aukštos kvalifikacijos miškininkais, žemės ūkio specialistais bei gyventi, dirbti prigimtoje aplinkoje“, – įsitikinęs ASU Agronomijos fakulteto dekanas doc. dr. Viktoras Pranckietis. Jis savo kailiu patyrė, kaip sunku kaimiškos gausios šeimos vaikui „prasikalti“, kaip pats sako, į mokslą.

Daug jaunų šviesių protų lieka už borto

Tytuvėnuose penkių vaikų šeimoje užaugęs V. Pranckietis agronomiją tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje studijavo tarybiniais laikais, kai mokslas buvo nemokamas. Vis tiek studijuodamas susidūrė su materialiniais nepritekliais, tad sukosi kaip išmanė, kad pragyventų.
„Kaip sunku man buvo prasikalti į mokslus. . . Kai studijavau, pats save išlaikiau, – mena V. Pranckietis, užjausdamas savo studentus: – Juk jiems reikia ne tik pragyventi – dar ir už studijas po 5 tūkst. 500 litų per metus mokėti.“
Į V. Pranckiečio vadovaujamą Agronomijos fakultetą buvo primta: 2011 m. – 111, 2012 m. – 141, 2013 m. – 191 pirmakursis. Pernai gauti 57 studijų krepšeliai. Bet ankstesniais „poreforminiais“ metais – itin mažai. Antai iš Agronomijos fakulteto 93 ketvirtakursių (dieninių bei nuotolinių studijų) valstybės finansavimą gauna tik 6.
Už mokslą moka net 90 proc. Agronomijos fakulteto studentų. Panaši padėtis – ir kituose ASU fakultetuose. Studijuojančiųjų savo lėšomis vidurkis šalyje – daug mažesnis.
„Džiugu, kad fakultete turime daug motyvuotų studentų: jei ryžosi mokėti už mokslą, vadinasi, tikrai nori tapti agronomais. Tačiau blogoji mokslo reformos pasekmė ta, kad mūsų fakultete, o ir visame ASU, dėl pinigų stygiaus negalėjo studijuoti, kas norėjo. Lietuvoje turėtų būti kaip normaliose šalyse – Švedijoje, Austrijoje, Estijoje, Lenkijoje: aukštojo mokslo studijas 100 proc. apmoka valstybė, numačiusi, kokių profesijų specialistų reikia.“
Reformavus priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą, patekti kaimo jaunuoliui į universitetinių studijų valstybės finansuojamą vietą tapo neįmanoma dėl mažų konkursinių balų. Su tokiais patenka tas, kas išgali už studijas mokėti pats.

Moderniam agroverslui- išsilavinęs žmogus

ASU rektorius A. Maziliauskas sako, jog daugėja norinčiųjų studijuoti ASU: „Jaunimas mato agroverslo perspektyvą, tad su juo nori sieti savo ateitį. Deja, dėl mokamų studijų daugelis negali sieti. Agroverslas modernėja, tad jam reikia aukštos kvalifikacijos specialistų. Ačiū, kad jaunuoliai investuoja į savo ateitį – moka už studijas, tačiau ir šalies valdžia galėtų daugiau skirti studijų krepšelių – finansuoti bent 700 vietų iš tūkstančio.“prezidentu
Aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistų kalvės vadovas A.Maziliauskas nusprendęs lengvinti studentų dalią: „Kitais mokslo metais taikysime nuolaidas visiems, kurie negaus valstybės finansavimo.“ Vienas iš šio lengvinimo kelių – tikslinis finansavimas. Universitetinėms mokykloms, rengiančioms miškininkus bei žemės ūkio specialistus, 150 tikslinio finansavimo vietų pažadėjo Žemės ūkio ministerija (ŽŪM). Ar ji galės pažadą ištesėti, paaiškės kovo viduryje, kai Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) įvertins paraiškas. Mat ŽŪM tikslinį finansavimą galės skirti tik tuo atveju, jei ŠMM sutiks prie tikslinio finansavimo prisidėti 10 proc. lėšų. Kitus 90 proc. lėšų skirtų ŽŪM.
Kad ASU absolventai puikiai parengti ir reikalingi Lietuvai, byloja tai, kad beveik visi įsidarbina.
Pasak V. Pranckiečio, Agronomijos fakultetas šiemet išleis 50 dieninių studijų bakalaurų ir visi jau žino, kur dirbs pagal įgytąją specialybę.
„Blogai, – sako V. Pranckietis, – kad bendrojo lavinimo mokyklas sureitingavome, prieš tai suskirstę į prestižines gimnazijas bei netikusias, tarp jų kaimo. Užtai ir skiriasi kaimo vaiko žinios nuo miesto. Anksčiau buvo vidurinės mokyklos, jose – vienodos programos, tad vaikai buvo mokomi vienodai.“

Miesto panelėm tvartas atgrasus

Ką apie universitetinių žemės ūkio, miškininkystės, maisto krypčių studijų finansavimą galvoja asmenys, kurių darbas tiesiogiai susijęs su miškininkyste, žemės ūkiu? Ar, jų nuomone, teisinga, ar gerai, kad už miškininkystės, žemdirbiškas bei kitas su žemdirbyste susijusias studijas didžioji dalis studentų moka patys – kad tam skiriama labai mažai studijų krepšelių, t. y. valstybės finansuojamų vietų? Ar mūsų šaliai reikalingi minėti specialistai? Kokia situacija jų „valdose“ bei matymo lauke – ar trūksta profesionalių miškininkų bei žemdirbiškų profesijų specialistų, ar jie gerai rengiami ASU? Ar yra kam pakeisti senąją miškininkų, agronomų kartą, kuri daugelį metų savo širdį, jėgas ir žinias atiduoda pamėgtajai profesijai?

Pasak Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininko Andriejaus Stančiko, „žemdirbiškas profesijas ir turi rinktis kaimo vaikai – kurie supranta, kas yra žemė, žemdirbio duona“. Problema, kad kaimo vaikų paruošimaas bendrojo lavinimo mokyklose prastesnis, todėl ne visi gali įgyti aukštesnį išsilavinimą ir tapti žemės ūkio specialistais. Kita priežastis, kodė jais netampa, – menkos tėvų finansinės galimybės. Tad rezultatas dažniausiai toks: šie vaikai išvyksta, gyvenimo ir darbo vieta pasirenka ne Lietuvą. . .

„Kaime trūksta veterinarų. Kodėl? Juk priruošėme šių specialistų – kur jie dingo? Liko mieste, kur darbas pelningesnis nei kaime: dirba laboratorijose, privačiose gyvūnų klinikose. Kaip į kaimą atvyks, jei tie veterinarijos specialistai – miesto vaikai?! Kadangi jie buvo geriau nei kaimo vaikai paruošti, geriau gyveno, ir įstojo į veterinariją!“ – pastebi ŽŪR pirmininkas A. Stančikas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas Jonas Talmantas priduria, jog į veterinariją įstoja ne bet kokie miesto vaikai, o miesto panelės. Jos sudaro 80 proc. studijuojančiųjų šią specialybę. Baigusios studijas jos įsidarbina smulkių gyvūnėlių gydyklose arba išvyksta į užsienį. Tad ir lieka be atsako skelbimai, kad kaime reikalingi veterinarai, mat miesto vaikams šiuo atveju neretai reikėjo tik diplomo.

Nemotyvuotas įstoja, motyvuotas- ne

Pasak „Arvi ir Ko“ įmonių grupės prezidento Alfonso Sigito Tamošiūno, kai kurios aukštosios mokyklos kovoja dėl studijų krepšelių, kad rengtų… specialistus kosmopolitus – kurie emigruoja. Kodėl politikai nestabdo šio proceso – negina nacionalinio intereso? Kaimo vaikas nėra kvailas, negabus – jam tik nesudarytos sąlygos.

„Kokia nauda šaliai, kad studijas baigęs jaunuolis išvyksta svetur?! Negera priėmimo į aukštąją mokyklą sistema, jei, tarkime, į veterinariją įstoja nemotyvuotas miesto vaikas, o motyvuotas kaimo vaikas – neįstoja. Ar rinkdamasis žemdirbišką specialybę kaimo vaikas gali būti nemotyvuotas, jei nuo šešerių metų sėdo už žemės ūkio technikos vairo, su tėvu dirbo fermoje, laukuose? – retoriškai klausia J. Talmantas. – Dėl prastesnio paruošimo bendrojo lavinimo mokykloje net gabiausi kaimo vaikai atsiduria nelygioje kovoje su miesto vaikais. Jei kaimo vaikas yra motyvuotas rinkdamasis žemdirbišką specialybę arba jo tėvai – veterinarai, miškininkai ir pan., jis stodamas į atitinkamą aukštąją turėtų gauti papildomų konkursinių balų. Valstybė turėtų stengtis, kad kuo daugiau atsirastų zootechnikų, buhalterių – trūksta jų kaime. O kas ruošia kombainininkus, vilkikų, traktorių, kitos modernios technikos vairuotojus?!“

„Į žemdirbiškas universitetines mokyklas turėtų ateiti daugiau studijų krepšelių ir gauti juos pirmiausia turėtų kaimo vaikai. Taip gyvenime sutvarkyta, kad kur gimei, ten traukia: ir kaimo vaiką, įsigijusį specialybę, toji trauka partrauks prie žemės, gamtos“, – įsitikinęs A. Stančikas.
J. Talmantas priduria: „Kas ASU ar Veterinarijos akademijoje studijuoja su valstybės dotacija, turėtų, kaip ir anksčiau, atidirbti paskirtoje vietoje, taigi ir kaime. Dirbdamas, žiūrėk, ir pamils kaimą.“

Į kaimą- kaime gimęs, augęs

Ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis neabejoja, kad valstybės finansavimą gavęs absolventas privalėtų atidirbti paskirtoje darbavietėje numatytą metų skaičių, šioji jam turėtų suteikti gyvenamąjį plotą. Štai Šakių rajono Voniškių žemės ūkio bendrovė pastatė namą specialistams.

„Būtina keisti nenormalią žemdirbiškųjų specialybių rengimo sistemą. Vieną kartą susėskime už stalo ir suskaičiuokime, kiek kaimui reikia inžinierių, melioratorių, buhalterių, veterinarų ir – duokime studijų krepšelius! Neteisinga liberali politika, kad rinka viską sureguliuos: priruošta vadybininkų, o jie kirpėjais dirba! – piktinasi Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas J. Kraujelis. – Miesčioniukai – teneįsižeidžia taip pavadinti – geriau nei kaimietukai paruošiami bendrojo lavinimo mokyklose, todėl ir įstoja į aukštąją mokyklą. Baigę veterinarijos mokslus ir vengdami nutolti nuo bruko (miesto grindinio), įsidarbina muitinėje arba laboratorijoje. Toks darbas – ne auliniais guminiais batais po fermą maknoti . . .“

Darbas kaime ar miške – gyvenimo budas

Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Gintaras Visalga tartum apibendrina teigdamas: „Studijų krepšelių skirstymo tvarka gerėja, bet ne taip, kaip norėtųsi, – juos dar labiau reikėtų perskaičiuoti žemdirbiškųjų studijų naudai. Būtina padėti tapti aukštos kvalifikacijos specialistu tam, kam darbas kaime, miške – gyvenimo būdas.“

www.ukininkopatarejas.lt informacija

836 Total Views 3 Views Today