Grikius auginęs ūkininkas papasakojo, kaip išgyvena

antano-vailionio-ukis-77131165 (1)Galima tik spėlioti, kaip Antanas Vailionis visur suspėja – ūkininkauja, gamina medinius sodo baldus, užsiima visuomenine veikla, nors į kaimą atvažiavo beveik atsitiktinai. Gyvendamas mieste supykęs ant darbdavio trenkė pareiškimą ant stalo ir pabaigė darbinius santykius.
Teko ieškoti pragyvenimo šaltinio. Dabar darbas darbą veja. Todėl susitikimą su ūkininku teko atidėlioti ir vis iš naujo derinti tris dienas, kol pagaliau susėdome pasišnekėti šventą dieną, sekmadienį, Savanorių kaime, vienoje iš gerokai nutriušusių buvusių kolūkio fermų įrengtame poilsio kambaryje. Netapo tikru kauniečiu Antanas gimė Alytuje, bet jo tėvai kilę iš Leipalingio seniūnijos Jovaišių ir Mažonių kaimų. 2002 m. baigė Alytaus Likiškelių vidurinę mokyklą, studijavo Kauno technologijos universitete, dirbo vietinės vandens tiekimo įmonės padalinio vadovu ir jau buvo betampantis tikru kauniečiu, bet nutiko taip, kad gyvenimas, žinoma, ne be jo paties apsisprendimo, pasisuko visiškai kita kryptimi ir sugrąžino į tėviškę – vietas dar menančias pokario partizanų kovas, kuriose ir Vailionių giminės vyrai dalyvavo. Iš tėviškės jau buvo likusi tik sodybvietė, bet, prasidėjus žemės reformai, apie 1996 m., Vailioniai suskubo parengti sodybos atkūrimo projektą. Tačiau jis taip ir liko neįgyvendintas, nes pavyko nusipirkti kaimynų sodybą, sovietmečiu pastatytą ant nacionalizuotos Vailionių žemės. Tėvas atgautus 18 hektarų kasmet arė, sėjo rugius ir avižas, augino 5 melžiamas karves. „Dirbamos buvo gal tik 12 ha, žinote, kaip Dzūkijoje būna – tai pelkė, tai miškelis, tai griovelis“, – pasakojo A. Vailionis. Dirbdamas vandentvarkos įmonės, pasak paties Antano, gražiai pavadintose pareigose, bet iš tikrųjų „nuo vairuotojo iki sąskaitų pasirašinėjimo“, pateko į apmaudžią situaciją, kai teko likti atsakingu už pavogtus iš sandėlio 3 tūkst. litų. „Kaip „honoravas“ žmogus pasakiau, kad esu ne vagis – pasiimate mano atostoginius, algas ir aš išeinu iš to darbo. Padėjau pareiškimą ant stalo ir 2004 m. atvažiavau į kaimą“, – sakė A. Vailionis, šiuo metu jau tapęs ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vadovu. Be paramos sunku Tuo metu senieji Vailioniai buvo suplanavę perduoti ūkį kitam sūnui, kuris dirbo Varėnos rajone, Matuizų plytinėje ir neskubėjo grįžti į tėviškę. „Išgirdęs, kad grįžau, sako, jei nori, Antanai, perimk tu tą ūkį, baik mokslus. Kaip tik stojome į Europos Sąjungą, atsirado tiesioginės išmokos, parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, kuria tikėjausi pasinaudoti, bet paraiškos taip ir neparašiau. Išėjau iš to darbo kaip stoviu, pajamos čia buvo 70 litų (apie 20 eurų) per mėnesį, džiaugiausi, kad į mašiną kuro įpilu“, – pasakojo A. Vailionis. Jo teigimu, pradedančiam ūkininkauti jaunimui paramos tikrai reikia, bet dabartinė jos forma, kai reikia įsipareigoti vykdyti planą, o rūsti kaimo tikrovė gali viską gerokai pakoreguoti, gali tapti girnapuse ant kaklo. „Ir dabar aš sakau, padarykite, kad jaunųjų ūkininkų įsikūrimui gal mažesnė suma iš pradžių būtų duodama, bet beveik be jokių įsipareigojimų, svarbiausia, kad kaime gyveni, panašiai kaip daroma Lenkijoje, o paskui, po 3 metų, kai jau žinos, ką iš tikrųjų nori kaime daryti, kokią ūkio specializaciją rinktis, tada pridėkim pagrindinį paramos paketą“, – svarstė ūkininkas. Lenkijoje, pasak A. Vailionio, 80 proc. paramos gauna iki 40 metų amžiaus ūkininkai. O pas mus pasiima tie, kas turi didelius ūkius ir dar juos padidina, todėl atskirtis tik didėja. Metų darbo rezultatas – 3 tonos grikių Jis prisimena pradėjęs auginti grūdus, išsinuomojęs apleistas kaimynų žemes – 46 ha. Pirmais ūkininkavimo metais Antanas pasėjo rugius, kurie dar šiaip taip užderėjo – prikūlė 1,5 tonos iš hektaro. Antraisiais metais pasėjo grikius, kurie užaugo piktžolėmis, o ekologiniame ūkyje jų nupurkšti herbicidais negalėjo. Iš 15 ha grikių prikūlė 2 priekabas, o kai išvalė žoles, liko viena – ne daugiau kaip 3 tonos.
„Buvo pas mus toks vokiškas kombainiukas „Claas Mercur“ 1968 metų, ir dabar dar jis čia kažkur tai yra, bet jau reikėtų kaip antikvarinę techniką demonstruoti, o ne su juo dirbti. Kiekvienas, suprantantis apie guolius ir grandines, tokią techniką pats pasiremontuoti gali, bet dabar juk XXI a.“, – kalbėjo A. Vailionis.
Tuomet ūkininkas išarė savo laukus, užsėjo žolę ir ėmėsi gausinti karvių bandą, nors pieno kainos jau tada svyravo kaip pašėlę. Paėmęs paskolą iš „Vilkyškių pieninės“ Antanas įsigijo melžimo aparatą, aptvėrė ganyklas elektriniu piemeniu, kurį kaimiečiai vadino „kolchozo išmislu“, bet 46 karvių kiekvienos atskirai virvutėmis juk nepriraišiosi. „Šita ferma – tai ne mano, o mano gyvenimo moters istorija – jos senelis buvo 2018 m. savanoris ir gavo žemės Savanorių kaime, o paskui ji čia ūkininkavo, nusipirko vieną fermą, o paskui jau mes susiėjome, sumetėm draugėn tuos gyvulius, tada likusių fermų savininkas pardavė jas man. Jau kai šalia, visada sakau, kad man reikia, o paskui galvoju iš kur pinigų gauti“, – pasakojo A. Vailionis.

Nustojo melžti karves 2006-2007 m. Antano banda padidėjo iki 60 galvijų, per mėnesį už pieną gaudavo apie 6 tūkst. litų. „Atėjo krizė, pieno kainos krito, o man toliau investuoti reikia – atnaujinti melžimo įrangą, pirkti

pašarus, važiuoti į ganyklą ryte ir vakare. Nustojau melžti karves ir palikau jas žindenėmis. Nes pienas kainavo tiek, kad jo tiesiog neapsimokėjo gaminti. Pradėjau ieškoti, kur parduoti veršiukus, bet supratau, kad supirkimo kainos ir sąlygos – tikra pajuoka. Tada pradėjau siūlyti tiesiogiai mėsos valgytojams, ir tai po truputį įsivažiavo. Šio metu auginu pusę metų – pavasarį atsiveda, o iki žiemos realizuoju. Ir beveik visą mėsą parduodu savo nuolatiniams pirkėjams be jokių tarpininkų, daugiausiai Kaune, Alytuje ir Marijampolėje“, – sakė A. Vailionis. Jo teigimu, kadangi pieninės karvės duoda daug pieno, veršeliai greitai auga ir gerai įminta – pirkėjai sako jų mėsos nėra ko nė lyginti su parduodama prekybos centruose. Toks ūkininkavimo būdas, pasak Antano, jau 5 metus jam leidžia padoriai užsidirbti, nes iš tiekimo grandinės nuo lauko iki stalo iškrinta visi tarpininkai.

Pirks mobilią skerdyklą „Jovaišių kaimo bendruomenė, mano iniciatyva, ketina įsirengti mobilią skerdyklą. Prieš 3 metus, kai sugalvojau tą idėją, nieko panašaus neteko matyti, o dabar jau matau skelbimus, kad kažkas tokias paslaugas teikia. Bet mūsų krašte, kur daugėja mėsinių galvijų augintojų, tokia paslauga bus labai paklausi“, – tikisi A. Vailionis. Ūkininko teigimu, mobilios skerdyklos reikia ir todėl, kad dabar smulkūs ūkiai užaugina galvijus, bet parduoda juos kartais net pigiau už savikainą, o miestiečiai skundžiasi neįperkantys veršienos ir jautienos. Toks tiesioginio valgytojo ir galvijų augintojo ryšys, pasak A. Vailionio, svarbus dar ir todėl, kad žmonės, ypač miestiečių šeimos, auginančios vaikus, nori žinoti, ką jie valgo, kokiomis sąlygomis buvo augintas gyvulys, ar jis ganėsi švariose Dzūkijos pamiškių pievose, ar buvo prikimštas papildų bei antibiotikų. „Asmeniškai atsakau už savo mėsos kokybę, kad ji bus kokybiška, visiškai ekologiška, šviežia be jokių konservantų“, – sakė Antanas. Pastaruoju metu jis susidomėjo mėsiniais hailendų veislės galvijais, 8 telyčaites jau spėjo įsigyti, bet greitai atnaujinti visą bandą neturi galimybių, o jų mėsos sako nė pats nespėjęs paragauti.

https://www.delfi.lt/agro/ukio-praktika-patarimai/grikius-augines-ukininkas-papasakojo-kaip-isgyvena.d?id=77130693

1260 Total Views 1 Views Today