Daugiafunkcinio ūkininkavimo privalumai

IMG_3962Dalis tų jaunų žmonių, kurie vis dėlto nusprendžia ūkininkauti, mėgina ieškoti alternatyvos tradicinei ūkininkavimo strategijai, laikydami ją imlia investicijoms, rizikinga ir keliančia nuolatinį stresą. Ieškodami sau parankesnio gyvenimo, jie jungiasi prie tų Europos ūkininkų, kurie renkasi daugiafunkcinį ūkininkavimą. Daugiafunkcinis ūkininkavimas turi daugybę privalumų. Visų pirma, jis leidžia vystyti veiklą, naudojant daug mažiau finansinių išteklių, nes taikomos tokios technologijos, kurios natūraliais būdais atkuria ir palaiko dirvožemio derlingumą ir nereikalauja daug trąšų ir kitų gamtai kenksmingų chemikalų bei įrengimų jiems paskleisti (permakultūra, agromiškininkystė, ekologinė žemdirbystė ir pan.). Ūkininko turimi gamtiniai ištekliai išnaudojami ne tik tiesioginei žemės ūkio veiklai, bet ir vėjo ar vandens energijai gaminti, žuvivaisai, agroturizmui, miškininkystei, papildomos pajamos gaunamos, atliekant kraštovaizdžio tvarkymo ir išsaugojimo darbus.

Antras svarbus privalumas yra tai, kad orientacija į vietinę rinką sukuria tiesioginius ryšius su vartotojais ir taip mažina riziką nerealizuoti pagamintos produkcijos bei leidžia gauti didesnę kainą, kuri mažėja proporcingai tarpininkų skaičiaus augimui. Trečia, paveldintiems tėvų ūkį jauniems žmonėms netenka atsisakyti savo svajonių padaryti karjerą kitose veiklos srityse. Pasirinkę
daugiafunkcinį ūkininkavimo būdą, jie gali pritaikyti čia įvairiausią išsilavinimą, pvz., farmacininkas ar gydytojas gali derinti savo profesiją su vaistažolių auginimu. Ūkininkų turimos žinios apie žemės ūkį taip pat gali būti panaudojamos, teikiant konsultacijas, projektavimo darbuose, žurnalistikoje ir pan. Tiesioginės veiklos žemės ūkyje derinimas su įvairiomis kitomis veiklomis, atitinkančiomis konkretaus ūkininko ir jo šeimos narių
sugebėjimus ir pomėgius, leidžia daug geriau realizuoti ūkininkų socialinio bendravimo poreikius.
Dėl visų paminėtų savybių daugiafunkcinė žemės ūkio veikla tampa ypač patraukli jauniems žmonėms. Tačiau Lietuvoje tokių ūkininkų, sąmoningai siekiančių gauti pajamų bent iš 3–5 skirtingų veiklų, susijusių su žemės ūkiu, ir derinančių ūkininkavimą su kitomis profesijomis, būrys dar labai negausus. Galbūt ateityje reikėtų daugiau priemonių, nukreipiančių naudoti susietos diversifikacijos strategiją žemės ūkyje, ir taip ne tik paskatinti jaunimą pratęsti šeimos tradiciją ūkininkauti, bet ir plėtoti inovacijų, pagrįstų kitų
profesijų žiniomis, taikymą Lietuvos žemės ūkyje bei mažinti gamtą alinančio intensyvaus ūkininkavimo mastus. Siekiant užtikrinti sklandų šeimos ūkių perėmimo procesą, svarbu ne tik motyvuoti jaunimą užsiimti ūkininkavimu, bet ir surasti geriausius paveldėjimo reglamentavimo būdus. Tai pasakytina ir apie būsimiems ūkio paveldėtojams reikalingų žinių minimumo nustatymą (kai
kuriose šalyse paveldėti ūkį galima tik turint aukštąjį išsilavinimą žemės ūkio srityje), ir ūkio padalijimo keliems vaikams tvarką, ir po žemės restitucijos susidariusių ūkių, kuriuos bendrosios nuosavybės teise valdo keli paveldėtojai, perleidimo problemas. Visuomenės pasiūlymai šiais klausimais labai prisidėtų, nustatant optimalius išsilavinimo reikalavimus ir koreguojant teisinius
paveldėjimo mechanizmus.

Inf. Žalioji knyga. Lietuvos kaimo ateiti