Baigiantis rudens sesijai, Seimas trūks plyš pasiryžęs priimti naująjį Darbo kodeksą, kad jis įsigaliotų nuo Naujųjų metų. Gerokai liberalesnius darbo santykius reglamentuojančio teisės akto projektą inicijavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, remdamasi Vilniaus universiteto mokslininkų rekomendacijomis. Projektas buvo gyvai svarstomas ir taisomas iki pat pastarosios savaitės. Vykstant karštoms diskusijoms kaimas išliko stoiškai ramus. Žemdirbių savivaldos pozicija viešojoje erdvėje nebuvo girdima.
Rengiamas dokumentas nesvarstytas ir Seimo Kaimo reikalų komitete. Dėl to apgailestauja Arūnas GRUBLIAUSKIS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos viceprezidentas. ŽŪB „Ginkūnų agrofirma“, kurioje dirba apie 90 žmonių, vadovas teigia, kad darbo santykių nuostatos pritaikytos miestui, o kaime darbdaviai ir vėl bus priversti jas pažeidinėti.

– Ir iki šiol darbo santykiai žemės ūkyje buvo nelankstūs. Dabar jie taps dar nelankstesni.
Suminė darbo laiko apskaita galės būti taikoma tik tris mėnesius. Maksimalus darbo laikas per savaitę – ne daugiau kaip 48 val. Suprantu, kad fabrike toks darbo laiko ribojimas svarbus. Tačiau kas tinka miestui, netinka kaimui, ypač sezono metu.
Žemės ūkis – po atviru dangumi. Mes ne fabrikas, turime žiūrėti į gamtą. Kai geras oras, reikia ir laukus purkšti, ir tręšti, ir derlių nuimti, sudoroti šiaudus. Kaime visi žmonės puikiai supranta, kad darbus diktuoja orų prognozė. Kai ji palanki, tenka darbuotis ir septynias dienas per savaitę, o ilsėtis lietingą pirmadienį ar antradienį. Būna, kad sezono metu dirbame ir po 13–14 valandų. Dieną nulijo – kombainininkas ilsisi, apžiūri techniką, o po 2–3 val. vėl važiuoja į lauką ir kulia iki vėlumos. Taip valandos ir susideda. Tai nėra įtempto darbo valandos, bet su pertraukomis susidaro ir 14 val. O žiūrint pagal įstatymo raidę, tai jau pažeidimas.
Darbo grafikas turi būti labai lankstus, pagal susitarimą su darbuotoju. Jis sutinka taip dirbti, atitinkamai už darbą per šventes gauna dvigubai, už viršvalandžius – pusantro įkainio. Kai negali – nedirba, išleidžiame, kitaip organizuojame darbus. Turime profesinę sąjungą, yra kolektyvinė sutartis.
Profsąjungoms, darbo tarybai (ji privalės būti įsteigta 50 ir daugiau darbuotojų turinčiose įmonėse, esant pageidavimui – ir mažesnėse – red.) galėtų būti suteikta daugiau galių – nustatyti kitokį nei numato Darbo kodeksas darbo režimą, sutarti, kad sezono metu darbo diena gali trukti daugiau nei 12 val. Susitarimą nesunku patvirtinti visų darbuotojų parašais, į kolektyvinę sutartį įtraukti darbdavio įsipareigojimus – papildomas atostogų dienas, kitas socialines garantijas.
Nežinau, kiek parengtas socialinis modelis buvo derintas. Seimo Kaimo reikalų komitetas – neaišku, kam atstovauja. Yra žemės ūkio darbuotojų profesinės sąjungos. Nesu girdėjęs, ar jų atstovai, kurie bent žino žemdirbių nuomones, yra kviečiami rengiant tokius dokumentus, ar atsižvelgiama į jų pastebėjimus.
Žinome, girdime, kaip mūsų lietuvaičiai prie kopūstų ar braškių dirba kitose Europos šalyse, kad ir Anglijoje. Matyt, ten lankstesnis Darbo kodeksas. Gal reikėjo nusirašyti jų gerąją patirtį?
Esmė – darbdavo ir darbuotojo susitarimas. Svarbiausia, kad darbuotojas būtų patenkintas, žinotų, suprastų darbo ir užmokesčio sąlygas. Visi nori uždirbti. Mes, darbdaviai, gerai suprantame, kad žmogus negali dirbti pervargęs. Žiūrime, kiek gali ir nori. Reikėtų daugiau pasitikėjimo, lankstumo sudarant kolektyvinę darbo sutartį.
Juoką kelia iš Europos teisės perkeltas reikalavimas dėl lyčių lygiateisiškumo (vieną kartą per metus darbdavys privalės pateikti finansinę ataskaitą, kurioje, be kita ko, atskleisti, kiek vidutiniškai uždirba vyrai ir kiek – moterys – red.). Kaime tai visiška nesąmonė.
Seime, Vyriausybėje ar savivaldybėse tegul tuo užsiima. O mums pinigus reikia uždirbti. Negi moteris sodinsime prie kombaino vairo? Stachanoviečių laikai seniai praėjo. Ką padarysi, esame užprogramuoti pažeisti lygiateisiškumo principą. Dėl to vėl būsime barami.

Informacija: www.ukininkopatarejas.lt